Kaip kareiviams reikia sėdėti apkasuose, jūreiviams suptis ant bangų, europarlamentarams mėnesiais gyventi Briuselyje, taip ir vairuotojų darbas turi specifinių dalykų.
Kamščiai keliuose, aikštelių problemos, naktiniai važiavimai, pakrovimai – iškrovimai bet kokiu oru, daugiadienės komandiruotės, gyvenimas kabinose, vadybos ir mūsų pačių klaidos, apsunkinančios nelengvą mūsų dalią.
Tačiau jau toks mūsų darbas ir vargu ar kas pasikeis, kol mūsų vietų neužims robotai ar Lietuva netaps tokio dydžio, kaip Prancūzija, kad visas mūsų transportas tilptų dirbti vietinėje rinkoje.
Manau, niekas nenorėtų užleisti robotams savo vietos ir likti bedarbiais. Lietuva greitu laiku savo teritorijos neišsiplės, patinka tai kam ar ne, bet norint išgyventi, tenka dirbti kadencijomis.
Patikėkite, žmonės tą darbą dirba ne dėl romantikos, o tam, kad išgyventų. Nepaisant visų sunkumų, mane, praleidusį prie vairo 40 metų, žeidžia vieši profsąjungų, dažnai ir aukštas pareigas užimančių valdininkų pasakymai: „fūrų vergai, gyvenantys būdose“ ir panašiai.
Taip gali šnekėti tik tie, kurie nėra dirbę transporte ar pakliuvę ten atsitiktinai. Jei žmogus turi vergo sindromą, tai jis jausis vergu dirbdamas samdomu darbuotoju bet kurioje srityje, o tiems, kas lygina šiuolaikiškus vilkikus su būda, siūlyčiau nuvykti į kaimą ir pažiūrėti, kaip atrodo būda, kurioje gyvena Šarikas.
Visada gerbiau profsąjungas, besirūpinančias žmonių gerove, darbo sąlygų gerinimu, atlyginimų kėlimu, niekados jų neniekinau ir neįžeidinėjau. Visada pasiruošęs palaikyti realias iniciatyvas, siekiančias patenkinti visas puses, tačiau paskutiniu metu profsąjungų kova už vairuotojų gerovę labiau primena griaunančią opoziciją Lietuvos darbdavių atžvilgiu, kažkokių sąskaitų suvedinėjimą ar užsienio konkurentų užsakymų vykdymą.
Vietoje barnių, įžeidinėjimų, revoliucinių lozungų profsąjungoms reikėtų pateikti konkrečius skaičius, visus tenkinančius ir ekonomiškai pagrįstus pasiūlymus.
Ubago ir pavyduolio bruožas skaičiuoti svetimus pinigus, todėl skaičiuokime savus. Kiek dabar gauna vairuotojai kartu su dienpinigiais, jau rašiau, bet ir be mano rašymo visi puikiai žinote.
Anglijoje vairuotojams dalina įvertinimus. Vairuotojus didvyriais vadina, o pas mus vergais. Manau, daug kas norėtų pavergauti už 2000-2400 eurų, paplaukioti į Jungtinę Karalystę, pamiegoti vienvietėje kajutėje su langu ir neblogai pavalgyti.
Manau, daugeliui vairuotojų patinka dirbant savaitgaliais ar švenčių metu gauti 70-80 eurų už dieną. Puiku – važiuoji, stovi, guli ar savaitgaliais vaikštai, gauni stabilias pajamas, kurios viršija Lietuvos vidurkį. Neabejoju, kad kiltų pasipiktinimas, jei dirbant Europoje ir gyvenant mašinoje, ar pagal naujus reikalavimus viešbutyje, būtų mokama tik už dirbamas valandas, o savaitgalio malonumai – iš savo kišenės.
Kartais esame linkę net nesusimąstę pjauti šaką, ant kurios patys sėdime, tai todėl gal pirmiausia viską gerai paskaičiuokime ir pagalvokime, kas ir kaip geriau. Ar stabilus, didesnis už eilinio Lietuvos darbuotojo atlyginimas + dienpinigiai, ar koks kitoks „kadencinio“ darbo įvertinimas.
Pavyzdžiui, Lietuvos pilietis – vairuotojas, dirbantis pagal Mobilumo paketo reikalavimus.
1. Kelionė iš Lietuvos iki mašinos Europoje (+ – 48 val). Kaip ir ką mokame už tas dvi dienas? Fiksuotą, valandinį, dienpinigius – kiek konkrečiai? Ar nieko nemokame, nes tai kelionė į darbo vietą.
2. 4 savaites vežiojami kroviniai. Kiek, kaip apmokama? Už važiuojamas valandas, kilometrus ar kažkaip kitaip. Ką mokame už nevažiuojamą laikotarpį. Pasiūlykite konkrečias sumas, formules.
3. Kelionė namo (+ – 48 val.). Kiek, kaip apmokama?
4. 1 savaitė namuose. Ką gauname už tą savaitę?
Visas ciklas apima 39-40 dienų (+ – 9 ciklai metuose).
Kaip viskas turi būti apmokama?
Svarbiausia – koks atlyginimas „ant popieriaus“, kiek liks į rankas atskaičius mokesčius. Kokios metinės pajamos, koks atlyginimas, kiek dienpinigių, koks mėnesio vidurkis ir kaip viską išdalinti į laikotarpius, kai vairuotojas daro 45 val. pauzę ar keletą dienų stovi Vakaruose dėl įvairių švenčių.
Kviečiu padiskutuoti ramiai, mandagiai, nurodant konkrečius skaičius ir pasiūlymus, o ne kelti revoliucinį lozungą – atimti ir padalinti.
Pabaigai, keltą teiginių pamąstymui, kodėl prasidėjo ši arši konfrontacija tarp darbdavių ir profsąjungų.
Kas gali paneigti, kad:
A – kol Lietuvos transporto įmonėse dirbo Lietuvos piliečiai, didžioji dalis dienpinigių likdavo Lietuvoje ir jie niekam neužkliuvo, visus tenkino. Vairuotojai mokėjo kreditus, pirko butus, mašinas, maistą ir į jokias profsąjungas nesikreipė.
Kai jų vietą užėmė trečiųjų šalių piliečiai – visi pinigai pradėjo keliauti į trečias šalis. Lietuvai belieka menki mokesčiai nuo atlyginimo, todėl valdžia per profsąjungas griebėsi dienpinigių, tuo mažindama Lietuvos transporto konkurencingumą Europoje.
B – kol nebuvo sankcijų Rusijai, didelė dalis transporto važiavo į Rytus. Senoji Europa džiaugėsi, kad yra kam vežti krovinius ta kryptimi ir niekas apie jokius Mobilumo paketus net nekalbėjo.
Kai politikai įvedė sankcijas, didelė dalis transporto persimetė į senosios Europos vidaus rinką ir sudarė rimtą konkurenciją vietiniams vežėjams, kas ir paskatino, prisidengiant rūpesčiu vairuotojų buitimi, sukurti transportą smaugiantį Mobilumo paketą.
Lietuvos transportas tvirtai įsikibo į ES rinką, užsirekomendavo kaip rimti ir atsakingi vežėjai. Nukonkuravo Europos transporto bamba laikytus olandus, danus ir skaudu užleisti tas pozicijas, o dėl vieno kito dirbtinai išpūsto atvejo netekti gero vardo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
