Klaipėdos miesto ligoninėje savanoriai neseniai budėjo prie 8 mėnesių Luko (vardas pakeistas). Tiesa, apie tokį jo amžių byloja tik dokumentai – berniukas yra itin mažas ir smulkus, atrodo kaip vos kelių mėnesių kūdikis.
„Kai atėjau pirmą kartą, sakau tiesiai šviesiai, aš bijojau jį paimti. Jis nelaikė galvytės, buvo visiškai bejėgis leliukas ant rankų“, – pirmąjį susitikimą su Luku prisimena savanorė Aušra.
Berniukas prieš maždaug mėnesį į ligoninę pateko turėdamas įvairių patologinių ligų, būdamas itin mažo svorio, o jo kūnelį dažnai kamuodavo traukuliai. Tačiau medicininė ligoninės personalo pagalba ir savanorių skiriamas dėmesys bei rūpestis netrukus padėjo Lukui padaryti nemenką pažangą.
„Vaikutis nepaprastai pasikeitė, emociškai ir fiziškai tiesiog sveiko akyse. Mūsų buvimas, artumas, supimas, besąlygiškas glaudimas ir šiluma, įsitikinau savo akimis, daro stebuklus“, – sako Aušra.
Jai antrina ir dar viena prie Luko budėjusi savanorė Vilija, kuri labai džiaugiasi, jog berniuko savijauta akivaizdžiai gerėjo: „Berniukas tapo guvesnis, žvalesnis, jo žvilgsnis kitoks, taip pat jis priaugo svorio. Su kiekvienu atėjimu aš matydavau jį vis geresnės būklės. O tie, kas matė Luką pirmą dieną ligoninėje ir paskutinę, sako, kad tai visai ne tas pats vaikas.“
Savanorės budėjimų prie Luko metu padėjo ligoninės personalui su tokiais dalykais kaip sauskelnių keitimas, maitinimas, kūdikio paruošimas įvairioms procedūroms. Taip pat Aušra pasakoja, kad Lukas buvo apgaubtas nepertraukiamu bendravimu, glostymu, laikymu ant rankų. Pavyzdžiui, ji jam dainavo daineles, kuteno ir masažavo bei atrado būdą, kuris nuramindavo berniuką, jei šis tapdavo irzlus.
„Kai prasidėdavo traukuliai ar jis sunerimdavo, aš visada jį laikiau ant rankų taip, kad jis galėtų žiūrėti per langą – jam tai labai patiko, akys išsiplėsdavo, iškart nustodavo verkti. Vis sakydavau: pažiūrėk per langelį, pažiūrėk į saulytę, į debesėlį, kaip čia viskas gražu. Ir jis nurimdavo“, – dalijasi savanorė.
Nors ligoninės personalas savanorėms ir užsiminė, kad jos labai lepina Luką kone visą laiką jį laikydamos ant rankų, jos pačios sako, kad kitaip elgtis tiesiog neleistų širdis.
„Negalim jo dabar nenešioti vien dėl to, kad jis pripras ir kažkas jo nenešios vėliau. Mūsų darbas yra šiandien jam suteikti visą maksimalią priežiūrą, kokios jis negavo arba negaus. Tai gali būti kompensacija už praeitį arba investicija į ateitį. Galbūt jis niekada nebus taip globojamas kaip dabar – mes ne visagaliai, organizacija ne visagalė, bet šiandien jis iš mūsų gaus maksimumą“, – užtikrintai sako Vilija.
Ji taip pat priduria, kad nors savanorystė ir nėra lengvas kelias, o kartais vaiko priežiūra gali būti pakankamai sudėtinga, ši patirtis nuspalvina jos kasdienybę šviesiausiomis spalvomis: „Kai ateina vakaras, šeima lieka namuose, o tau reikia išeiti, atsiranda vidinė nuostata, kad gyvenime yra daugiau nei tik tavo buitis. Savanorystė ne visada lengva, bet atpildas yra tame, kad tu matai, jog nesi tik kūnas. Tu esi daugiau. Tu gali padaryti daugiau. Gali palikti kažkokį antspaudą. Iš savanorystės išsinešu tai, kad geriausi dalykai neateina lengvai, kiekvienas darbas reikalauja aukos.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
