Nelabai galiu gauti iš jo žinių. Ryšių kanalai stringa. Apie ukrainiečių situaciją minėjau ankstesniame straipsnyje. Priminsiu, nuo karo jam teko bėgti iš Kijevo. Savo mamą ir dukterėčią jis nugabeno į kaimą, esantį gerokai toliau nuo Kijevo.
Penktadienis, vasario 25 d. Rašau draugui iš Ukrainos – Андрій. Ryte, 9:10 val su juo pavyksta susisiekti. Labai trumpai jis man parašo: „Aš išvykau į kaimą, norėjau pervežti mamą su dukterėčia. Čia ramiau nei mieste. Daug žmonių miestus iškeitė į kaimus, išvyko pas savo tėvus ir artimuosius. Mūsų ryšys su kaimu labai tamprus“.
Ką aš galiu padaryti? Nieko, nors norėčiau tiesiog draugiškai apkabinti. Tad aš jam pažadėjau rašyti apie Ukrainą ir taip prisidėti prie rytojaus.
Vėliau Андрій nusiunčiau fotografijas iš Vilniaus. Parodžiau, kaip ketvirtadienį didžiulė minia žmonių rinkosi į Ukrainos palaikymo akciją. Po kelių minučių gavau jo atsakymą: „Ačiū, lietuviai! Jūs tikri draugai!“
Po šių žodžių Андрій man iš karto persiuntė begalę vaizdo įrašų iš fronto, kuriuos Lietuvos medijos parodė tik praėjus gerai valandai.
12:26 val. Андрій mane informuoja, kad okupantai patiria ryškius praradimus visoje šalyje.
Po to gaunu nuorodų į Ukrainos valstybinius portalus, kurie dalinasi informacija su gyventojais. Deja, portalai neatsidaro, blokuojami. Žiūriu naujienas per mūsų televiziją, po to BBC, DW. Hmmm… Naujienos kitos (aš nekalbu Россия arba OРТ kanalą, kur su pasididžiavimu demonstruojama kreivų veidrodžių karalystė). Suprantama, kovojantiems reikalingas arba energingas patosas arba stengiamasi mažiau kelti papildomų, dėmesį blaškančių emocijų.
Ir vis dėlto, galiu teigti, kad Vakarų pasaulio medija gerokai skeptiškesnė, optimizmu nekrykštauja. Visa tai yra pateisinama. Mes išties turime daugiau galimybių vartoti pakankamai skirtingą informaciją, ją stebėti ir lyginti. Būtent tai ir turi daryti kiekvienas iš mūsų. Nėra vieno teisingo kanalo, vienų objektyvių naujienų, bet yra gerokai daugiau melagingų kanalų, kuriuos reikia demaskuoti ir tai pakankamai sudėtinga.
Važiuoju į parduotuvę ramus, esu neapimtas paniekos. Aš visada penktadieniais perku maistą būsimai savaitei, nes gyvenu užmiestyje. Parduotuvėje regiu žmones perkant „šanpsą“ ir vandenį. Nieko sau, pagalvojau, puikus kokteilis…. Tik vargu ar jį gerti skanu. Degalinėje vairuotojai pildo automobilių bakus ir dar bent po vieną kanistrą. Hmmm, abejoju ar su tuo kanistru kur nors toli nubėgti įmanoma, na nebent ką nors uždegti. Taigi, save pasitikrinau… Su humoru dar viskas gerai… Kol kas.
Po kelių minučių, vairuojant automobilį, išgirstu žodį Ukraina, mano akyse ir vėl kaupiasi ašaros. Sakysite, vyrai neverkia? Tikrai taip, bet ir jiems gali skaudėti. Ir man skauda; skauda tikriausiai labiau ne už save, o už kitą… Man skauda dėl to, kad aš galiu sėdėti prie stalo penktadienio vakarą ir man į akis šviečiant ekranui rašyti tekstą, kuris skirtas jums. Galiu atsidaryti butelį šampano ir jį gurkšnoti… O jie šiandien negali. Jie negali juokauti, negali dalintis prisiminimais, negali planuoti rytdienos. Jie negali apkabinti ir pabučiuoti. Jie negali susipykti su kaimynu ir po to susitaikyti… Tikriausiai dėl to aš dalinuosi su jumis savo mintimis apie jautrumą ir tikiuosi, kad žmonės yra jautrūs…
Vairuodamas automobilį, akimirksniu nebematau kelio, akys užtvinsta taip, lyg pavasarinė upė veržiasi iš krantų. Sakysite, kad aš jaudinuosi už kitą? Jūs teisūs. Ar jaudinuosi dėl savęs? Jūs taip pat teisūs, net labai. Ar bijau? O tai ne, aišku kad bijau. Bet aš tikrai nebijau apie tai rašyti… Ir rašau jums su tikslu, kad jūs taip pat pasidalintumėte savo giminių, draugų ir pažįstamų pasakojimais, sklindančiais iš Ukrainos. Galvosite apie juos, rašysite ir net keliomis užsienio kalbomis užtvindysite socialinius tinklus… Juk būtent socialiniai tinklai yra be galo stiprus ginklas, neleidžiantis apnuoginus nuodėmes jas greitai pridengti.
Staiga mano susirašinėjimas su Андрій nutrūko ilgam ir tik 14:30 val. mane vėl pasiekė jo nauja žinutė: „Mama lieka su vaiku kaime, ten ramiau. Aš kol kas su jais. Vėliau vyksiu į miestą, nes vakar vakare man gimė dukra“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mane pasiekė labai paprasta, trumpa žinutė, tačiau ji labai jaudina, tarytum būtų ilga ir jausminga poema. Dukra, dukra – mano mintyse vis skamba – dukra, dukra. Aš net negaliu pasveikinti, neišeina, neištariu, žodžiai stringa ir kalbos dovaną praradau… Nejauki situacija ir dar nejaukesnė tyla. Mintyse skamba – dukra, dukra, dukra… Kaip ji? Ar pavyks pamatyti?…
Андрій teiraujasi, ar ką nors girdėjau apie Lvovo apgultį? Suprantu, jis ne visada gali pasiekti naujausią informaciją. Pranešiau jam, kad į Lvovą persikėlė daug diplomatų, bet ar jie dar ten, aš nesu tikras. Aišku viena, žmonės miestus palieka visais įmanomais keliais ir būdais. Mūsų pokalbis ir vėl nutrūksta.
16:11 val. Андрій staiga man rаšo apie tai, kad mažuose kaimeliuose žmonės savo rankomis gamina barikadas, smėliu pildo maišus, naudoja betoną ir ruošiasi savo namų gynybai.
Po valandos socialinėse medijose aptinku informaciją, kad Čečėnų smogikai jungsis prie Rusijos karių. Socialiniai tinklai mirga nuo tokių vaizdinių, atsisakau juos stebėti, tačiau 19:58 val. Андрій man atsiunčia panašaus turinio įrašą. Po kelių minučių gaunu angliškai parašytą tekstą. Suprantu, kad jis visiems įmanomiems facebook vartotojams siunčia tą pačią žinutę. Glaustame tekste išguldytas prašymas dalintis informacija, platinti Europoje Ukrainos vaizdus ir necenzūruotas istorijas. Jis raginti Europos valstybių gyventojus spausti Europos sąjungos vadus dėl labai griežtų sankcijų.
Dar po kelių minučių gaunu naują žinutę: „Ar galite mums padėti, po velnių?! Juk mus visus čia išskers!“ Bandau rašyti, rankos dreba. Андрій nereaguoja… Ir vėl tyla…
23:39 val. Андрій pasakoja man apie tai, kas vyksta šalyje. Jis nusiraminęs, racionaliai dėsto mintis. Tad nei hiperbolizuojant, nei sumenkinant pasistengiau jo tekstą išversti: „Šiandien aš visą dieną bandžiau išvežioti po kaimus savo artimuosius, kad jie galėtų ramiau išgyventi karą.
Ukrainos žmonės laukia Europos sąjungos pagalbos. Europos sąjunga mums visada buvo orientyras. Labai svarbu, kad sprendimai būtų kiek įmanoma greitesni, nes kasdien prarandame ir taikius žmones, ir karius.
Tiesą sakant, mūsų armija veikia herojiškai, tačiau žinome, kad priešo jėgos gerokai stipresnės. Mūsų vaikinai kovoja iki paskutinio atodūsio ir žūsta patys geriausi kariai. Driekiasi eilės tų, kurie žengia į kovą už Ukrainą!
Dabar svarbu, kad Rusijos ekonomika maksimaliai užverstų kojas. SWIFT suspendavimas, naftos produktų embargas yra reikalingi dėl to, kad ryškiai smuktų Rusijos ekonomika. Tuomet patys rusai supras, kad juos valdžia apgaudinėjo. Jie pradės protestuoti prieš Putiną ir jį nuvers.
Ukrainiečiai nesusitaikys su okupacija net tuomet, jei Kijevas neatlaikys puolimo. Kiekvienas kaimas ir mažas miestelis priešinsis. Оkupantams nebus vietos mūsų žemėje!
Rusija atsiuntė diversantų, jie ženklina vietas, kur turėtų įvykti oro atakos, tačiau teritorinė gynyba juos sulaiko ir atiduoda policijai.
Vengrija priėmė labai niekingą poziciją, nepaisant to, kad ji yra mūsų artimiausias kaimynas. Žinome, kad ji veikia išvien su Putinu. Ji tikra Europos sąjungos gėda. Kodėl apie tai niekas nekalba? Kodėl nekalba apie tai, kad Vengrija išduoda Europos sąjungą už nuolaidą dujoms. Kaip taip galima daryti!
Savo pašnekovo paklausiau, ar jis žino ką nors apie užimtą Černobylį. Jo atsakymas: „Taip, žinau. Ten mano teta gyvena. Kadangi jie jau informuoti apie tai, kad rusų okupantai atėjo, todėl visi sėdi užsibarikadavę namie, tamsoje be šviesos. Jie tikisi, kad nepamatys namuose esančių gyventojų. Nors Černobylis ir nėra gyvenamoji zona, tačiau kai kurie žmonės po katastrofos ilgainiui grįžo į savo namus ir ten liko gyventi.
Dažnai rusai į frontą pirmuosius išsiunčia jaunuolius, kurie atlieka pagreitintą tarnybą. Jiems tik 18-20 metų ir visi jie dar tik vaikai! Kai mūsų kariai paima juos į nelaisvę jaunuoliai net negali įvardinti, kodėl jie atsidūrė čia. Jie neraštingi ir iš labai atokių kaimų. Sako, atvyko gelbėti Ukrainos.
Dabar karinė padėtis, vyrų nuo 18 iki 60 metų nebeišleidžia iš šalies. Kol kas aš ir pats nenoriu išvykti iš savo šalies. Kijeve susidarė eilės kariniuose punktuose. Ten dalina ginklus miestų gynybai. Punktų labai daug. Žmonės pasiruošę gintis!
Mūsų susirašinėjimas ir vėl nutrūksta…
23:20 val. mane pasiekia naujienos iš Anglijos, kur gyvenanti lietuvė informuoja, jog Britanijos žiniasklaida praneša, neva, Putinas gąsdina Suomijai tuo pačiu likimu, kaip ir Ukrainai. Jis bando atgrasinti, kad ši nesusidėtų su NATO. Taip, pagalvoju, rytoj tikriausiai mūsų žiniasklaida šį faktą pristatys ir pakomentuos išsamiau…
1:42 val. Mane pasiekia nuovargis dėl įtemptos darbo dienos, dėl toksinės mąstymą uzurpuojančios informacijos.
Андрій nebeatrašo… Kas penkias minutes tikrinu mesendžerį… Ar jis pasiekė Lvovą, pamatė naujagimę dukrą? Nežinau… siunčiu šį straipsnį žiniasklaidai ir spaudžiu savo organizmo „sleep“ mygtuką…. Ar jis tikrai išvydo savo dukrą?…
Prof. dr. Remigijus Venckus – VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
