Vakarų politikai, neva, palaiko Ukrainą. Iš tikrųjų daugiau galvoja apie savo rinkėjus, kurie nuoširdžiai paaukojo kas pinigų, kas daiktų. Vakariečiai turi susispausti? Netekti patogumo? Ne!
Putinas atvirai ir viešai rėžė prieš karą: „Nė vienas vokiečių politikas nepasakys to savo rinkėjams, kad dabar turėsite mokėti penkiskart brangiau už dujas“. Jis puikiai žinojo, kad vakariečiai gyvena patogiai, politikai neturi tokios laisvės, kokią jis turi. Rusai niekada nepažinojo patogaus, aprūpinto gyvenimo. Ir dabar jie sako: „Mes pripratę, na, ir kas, kad trūks kažko. Valgysime mažiau.“
Šiuo metu gražūs vakariečiai renkasi tarp nužudytų vaikų, dvylikos milijonų benamių, iš kurių keturi milijonai – pabėgėliai, tarp kiemuose palaidotųjų, rūsiuose be maisto, vandens, tualeto besislepiančių, ir tarp savo rinkėjų patogaus gyvenimo.
Ar buvo kitaip, kai rusai užpuolė Lietuvą? Daugiau nei pusę amžiaus neįsileisdavo mūsų į savo šalis, neduodavo vizų. Kiek tų, taip vadinamų, išsivysčiusių šalių iškart pripažino Lietuvą? Žiūrėjo į mus iš aukšto, su panieka, nes „atsilikėliai“.
Tad dabar, žiūrint į tas skerdynes, sakant, „mes negalime kištis“, reikia priminti, jog rytojus išauš. Ir išauš jis vėl toks, kokį Lietuva jau išgyveno – su rusų okupacija, atsilikimu, draudimais, geležinėmis sienomis.
Ar atleis ukrainiečiai? Ne, ne politikai, o išgyvenusieji, kad mes žiūrėjome ir kartojome „negalime kištis“, kaišiodami savo skudurus, na, gal dar kokią labdarėlę.
Merkel, pririšusi Vokietiją prie rusiškų dujų, uždariusi savo atomines elektrines, išaugino Putiną. O tas pabaisa išaugino zedininkus, kaip Hitleris esesininkus. Visa tai įvyko ne per naktį. Dvidešimtmetį stebėjo analitikai, politikai. Ką padarė, kad sustabdytų, užkirstų kelią?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
