Ir sugalvojau: pėsčiomis iš Joniškio nueisiu iki Kryžių kalno. Bet kaip šį žygį įprasminti?
Dėl to nereikėjo ilgai mąstyti: idėja greitai gimė galvoje. Reikia pagerbti visus mirusius ir netekusius sveikatos pandemijos metu. Bet, prasidėjus karui Ukrainoje, ši idėja nuėjo į antrą vietą, bet niekur nedingo.
Taigi, 2022 m. gegužės 24 diena, 7 valanda, rytas. Žygį pradėjau nuo Joniškio Nepriklausomybės paminklo. Tikslas – nunešti į Kryžių kalną kryžių, pašventintą Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebono Remigijaus Jurevičiaus, taip pagerbiant žuvusius karius už Ukrainą, pagerbiant nužudytus Ukrainos gyventojus ir už visus pasaulyje mirusius ir netekusius sveikatos pandemijos metu.
Kadangi Kryžių kalne žvakių degti negalima, keletui minučių stabtelėjau Joniškio kapinėse ir uždegiau žvakę ant Lietuvos partizanų kapų, tuo pačiu pagerbdamas ir juos.
Pakeliui į Kryžių kalną aplankiau ir Holokausto (panašios baisybės vyksta ir dabar) aukų kapą Vilkiaušio miške, nutolusiame apie 6 kilometrus nuo Joniškio. Čia taip pat uždegiau žvakę, apjuosęs ją Ukrainos ir Lietuvos vėliavų spalvų juostele.
Bet čia dar tik žygio pradžia, dar laukia ilgas kelias. Ir pagaliau..... 14 valanda ir 45 minutės. Po 8 valandų, nuėjus 33 kilometrus ir 680 m, tikslas pasiektas. Šį žygį pavadinau taikos žygiu.
Šiuo permainingu, neramiu metu norisi visiems palinkėti taikos, optimizmo, pozityvumo, sveikatos ir ištvermės. Šį pasakojimą norėčiau baigti žodžiais, užrašytais ant mano marškinėlių: „Gėris nugalės blogį!“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
