Kadangi krikšto motinos dukra gyvena užsienyje, pagalvojau – gal nesutvarkyti kapai? Užsuksiu – sutvarkysiu.
Susiradau krikšto mamos kapą – gėlės žydi, granito paminklas blizga, nuo akmenukų spygliai nurinkti – lyg vakar tvarkyta! Teliko uždegti žvakelę.
Pasirodo, mano pusseserė, mirusio pusbrolio sesuo, yra sutarusi su žmogumi, kuris jos motinos kapą nuolat prižiūri.
Einu prie pusbrolio kapo, nes jis palaidotas kitoje kapavietėje. Prienuose gyvena ir jo dar gana energinga žmona, ir sūnus su šeima, ir dukra, taip pat sukūrusi šeimą, abu – sėkmingai verslaujantys.
Susirandu tą kapą ir... pakraupstu!
Ničnieko nėra – nei kryželio su vardu, pavarde, gimimo ir mirties data, nei tvorelės, nei paminklo, nei gėlės ar žvakės liekanų!
Tiesiog tarp gražiai sutvarkytų kapaviečių plyti stačiakampio formos aukštos žolės ruožas!
Gal aš ką sumaišiau? Niekaip negaliu patikėti, kad čia pat gyvenantys artimieji taip apleistų tėvo kapą?
Pasirodo, viskas tiesa. Tą man patvirtina netoliese savo giminaičių kapus tvarkanti senyvo amžiaus moterėlė, o juk Prienai – nedidelis miestas, vieni kitus pažįsta...
Ne, nesakau, kad kapuose reikia įrengti oranžerijas ar statyti brangius paminklus.
Bet elementariai sutvarkyti kapą – įkasti kryžių su pavarde ir gimimo – mirimo datomis, padėti bent dirbtinę gėlę ir uždegti žvakelę bent per Mirusiųjų dieną ar Tėvo dieną, mano nuomone, yra kiekvieno gyvo artimojo pareiga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
