Pirmiausia, kad tų „atliekamų“ daržovių mes neturim. Pasisekė tiems, kurie gyvena nuosavose sodybose, turi sodus. Mes neturim nei sodų, nei senelių, tas daržoves auginančių. Ant palangės juk neauginsi.
Žinoma, visada galima pirkti. Bet nekalbu apie pabrangusias daržoves ir jų kainas, kai kalafioro kilogramas kainuoja beveik 4 eurus... Tebūnie – vaiko lavinimui išlaidos yra neišvengiamos.
Bet man labiausiai liūdna dėl kito dalyko. Ar kas nors pagalvoja, koks tai yra maisto švaistymas?
Kiek tonų cukinijų, moliūgų, bulvių, obuolių po tokių švenčių išmetama dėl tokių rudenėlio švenčių? Juk niekas nevalgo pajuodusių maisto produktų parodėlėms pasibaigus.
Man kyla pyktis visa tai matant, negaliu ramiai žiūrėti. Pasaulyje milijardai kenčia dėl maisto stygiaus, o mes jį naudojame tiesiog pramogai.
Manau, tai yra nepagarba Žemei ir jos turtams. Paskaičiuota, kad maisto atliekos vien Europos sąjungoje sudaro 90 mln. tonų. Tai reiškia, kad vienas gyventojas išmeta 180 kilogramų per metus!
Manau, tai neatleistina, kad taip eikvojamas ir švaistomas maistas, kol milijonai badauja. Ir aš nekalbu apie badaujančius Afrikos vaikus. Badauja ir sunkiai verčiasi tūkstančiai šeimų visoje Lietuvoje.
Dar viena liūdinanti medalio pusė – žemės išteklių eikvojimas. Retas įsivaizduoja, kiek tonų vandens turi nutekėti, kad išaugtų banginiais, šuniukais, avelėmis ir ežiukais virtusios daržovės.
Pavyzdžiui, vienam pomidorui išauginti reikia 180 litrų vandens!
Galbūt darželiuose kada nors susimąstys, kad galima rudenėlio darbelius ruošti ir iš miško gėrybių – gilių, kankorėžių, kaštonų, lapų, samanų ir tt.
O susipažinti su daržovėmis vaikams galima surengus kokią smagią ekskursiją į ūkininko daržą...
Kam tuos maisto produktus gadinti? Geriau tą krepšį nunešti vargstančiai kaimynei ar daugiavaikei šeimai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
