Tad noriu ir aš pasidalinti savo istorija. Per žiemos šventes feisbukas kaito nuo nuotraukų, kuriose žmonės prie kalėdinių eglučių, vaišėmis nukrautų stalų, dovanų.
Netyčia užmačiau ir savo kaimynų pasidalintą nuotrauką. Netoli mūsų gyvenanti šeima gyvena sunkiai. Vyras turi neįgalumą, moteris darbo negauna. Augina du nepilnamečius vaikus ir slaugo vyrą. Ūkio neturi, nes nepajėgia. Bet kažkaip sukasi ir pragyvena iš pašalpų, tų pačių maisto davinių, suaukotų daiktų ir drabužių.
Tad kai pamačiau jų naujametinį vaišių stalą, net žagtelėjau. Ant stalo garuoja kepta višta, apetitą keliantys elegantiškai susukti vieno kąsnio sumuštinukai, keksiukai, marinuoti agurkėliai ir alyvuogės. Stalo viduryje skoningai padekoruota eglišakių puokštelė su žvakėmis. Jei ne pečius su puodais antrame fone, tai pasakyčiau, kad restorane forografavosi!
Tikrai tikėjausi pamatyti visai ne tai. Gėda prisipažinti, bet dauguma, tarp jų ir aš, kažkodėl iki šiol manom, kad pašalpas gaunantys žmonės ant šventinio stalo gali tik šprotų konservus ir šlapią dešrą su duona valgyti. Dar, aišku, nepamirštam įsivaizduoti ir kokį išsipūtusį „bambalį“ ar taukuotais pirštais nučiupinėtą naminukės butelį.
Kaimynų visas vaišių stalas, ko gero, buvo iš tų pačių maisto davinių. Tik išmoningos šeimininkės sugalvoja, kaip skoningai padekoruoti stalą, užkandžius pagaminti taip, kad ir kaime prie vaišių talo pasijustum kaip „Michelin“ restorane.
Tiesa, kai pagalvoju dabar apie maisto davinius, kaip kaimynams sunku juos pasiimti žiemą. Kartais reikia prašyti svetimų pagalbos pavėžėti, ypač, jei būna slidu ar daug sniego. Nes kaimynas neįgalus, o smulkutė kaimynė viena sunkių maisto maišų nepatemps apledijusiais šaligatviais per pusę miestelio.
Bet kažkas, pamatęs juos lipančius į prabangesnę kaimynų mašiną, taip pat turbūt burnoja, kad šitie tai jau tikrai sukčiai.
Aišku, gal kažkas tikrai piktnaudžiauja ir lobsta iš tų nemokamai gautų konservų, aliejaus ir grikių. Kas čia žino. Bet neįsivaizduoju, kiek maisto davinių reikėtų parduoti, kad galėtum taip prakusti ir nusipirkti prabangią mašiną...
O kas neturi draugiškų kaimynų, belieka tik taksi... Mano dėdė, gyvenantis mažame miestelyje, sunegalavęs negali nuvykti į polikliniką, esančią kitame mieste. Tarpmiestiniai autobusai tik kursuoja, grafikas nepatogus. Be to, nuo A iki B taško niekas nepaveš. Eiti žmogui sunku.
Tad, jei reikalas būdavo rimtas, sutikdavo atvažiuoti greitoji pagalba. Jei ne toks mirtinas, kapstykis iki daktarų, kaip nori. Tai tekdavo jam irgi kviesti taksi arba samdyti žmogų, kad nuvežtų pas daktarus už paskutinius pinigus.
Tai ką aš norėjau pasakyti, gal neteiskite žmonių, jei matote tik vieną jų gyvenimo medalio pusę. Gražių švenčių!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
