Pirmas reisas į Angliją. Važiuoju parvežti angliško pavasario, o tai Lietuvoje žiema pasibaigė, o pavasaris dar neprasidėjo. Kažkoks neapibrėžtas viduriukas. Tik viena kita nedrąsiai pražydusi gėlė, varlinėjantis gandras ir laikrodžio rodyklių pasukimas primena, kad tikras pavasaris anksčiau ar vėliau ateis.
Vokietijoje, Olandijoje – šalta, drėgna, tai lietus, tai sniegas – pats tas pasigauti kokią ligą. Uoste pakabinu gryno nepraskiesto lietuviško medaus – geriausias vaistas – ir į keltą. Keletą mėnesių nebuvau Anglijoje, bet niekas nepasikeitę: puiki kajutė, sotūs pietūs ir vakarienė ir, deja, vis dar siautėjantys kelių plėšikai.
Manau, sutiksite, kad naktį keliuose dažniausiai darbuojasi policininkai, plėšikai ir tolimųjų reisų vairuotojai. Jei policininkai ir plėšikai gali tūnoti/dirbti pasislėpę už krūmų, medžių, tai vairuotojams pasislėpti nėra kur.
Šį kartą Anglijoje teko naktinis darbas. Turėjau keletą valandų laisvo laiko, tai stabtelėjau pailsėti, tiksliau, pasnausti. Mūsų naktinio darbo viena iš ypatybių, kad sustoti nėra kur. Aikštelės užkištos, uodas nosies neiškiš, tai sustoji ten, kur randi vietos. Sustojau paprastoje, taip vadinamoje „angliškoje kišenėje“.
Iš patirties žinau, kad plėšikai naktį dirba nuo 02 iki 04, tai palikęs truputį pratrauktą užuolaidą snaudžiau. Mes puikiai žinome visus savo ir mašinos skleidžiamus garsus, tad kiekvienas papildomas tuoj išverčia iš lovos. Išgirdau trakštelėjimą. Tuoj pašokau, užvedžiau mašiną, įjungiau šviesas ir paspaudžiau garsinį signalą. Veidrodyje pamačiau iš galo stovintį nedidelį sunkvežimį.
Iššokau iš kabinos ir pamačiau iš galo stovintį nedidelį sunkvežimį, kuris tuoj išvažiavo. Patikrinau priekabos duris. Spaudas, spyna nepažeista ir tada pamačiau išlaužtą bako spyną. Kuro nespėjo išleisti, tai ir į policiją nesikreipiau, kita vertus, iš patirties žinau, kad policija, bent jau Anglijos, į tokius niekus, kaip kuras, nereaguoja.
Sureaguoja, kai vairuotojui šoną perduria. Ne taip seniai priekaboje užtiktas plėšikas buvo atkišęs prieš nosį peilį, bet bakstelėti nedrįso. Paliko perpjautas dėžes, nieko nepaėmęs pabėgo.
Šitie ir nieko nepešę išvažiavo. Jokios apsaugos neapsaugo, nes vieni kuria, įrengia, kiti gamina įrankius ir mokosi, kaip įsilaužti. Visi pataria: „Jei ką girdi, matai – nelipk iš kabinos skambink į policiją“.
Tame yra tiesos, nes jau ne vienas vairuotojas yra nukentėjęs ir žuvęs, bet, kaip jau ne kartą teko įsitikinti, „skęstančių gelbėjimas, pačių skęstančių reikalas“.
Garsiai ir daug kalbama apie vairuotojų gerovę: sukurtas mobilumo paketas, kurio nuostatų dažnai nerealu laikytis, bet už jų nevykdymą skiria didžiausias baudas. O gal pirma reikėtų pasirūpinti vairuotojų saugumu? Kad vairuotojas, sustojęs aikštelėje, galėtų ilsėtis, o ne gulėti ausis ištempęs ar per užuolaidos kraštą stebėtų, kada ateis „naktiniai svečiai“.
Galėtų visose aikštelėse pastatyti apšvietimo stulpus su saulės elektrinėmis, kaip prancūzai prie kelio. Dieną kaupia elektrą, naktį šviečia. Juk saulė kol kas visiems šviečia veltui.
Policija ar kokios saugos tarnybos galėtų pakabinti nebrangias vaizdo stebėjimo kameras ir bent jau naktimis stebėti, kas vyksta aikštelėse.
Neabejoju, kad tai atbaidytų ne tik plėšikus, bet ir šiukšlintojus. Kiekvieną šiukšlintoją nubaustų 500–1000 eurų bauda ir atsipirktų vaizdo kameros. Svajonės! Europa turi daug kitų rūpesčių, o vairuotojai – svarbu juos tikrinti, kontroliuoti ir bausti, o saugumas, ech tegu patys saugosi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
