Mergaitė kenčia pažeminimą ne tik iš klasiokų, bet ir iš pačių mokytojų. Pasak mamos, po to, ką teko ištverti, dukrai ne tik nebesinori lankyti mokyklos, bet netgi kilo mintys apie savižudybę.
„Mano dukrytė nenori gyventi dėl patiriamų patyčių mokykloje. Pradėjusi lankyti 5-tą klasę ir susidūrus su nauju klasės kolektyvu, vaikas kentė patyčias vien dėl to, kad yra per daug aukšta.
Vaikai užgaulioja dėl ūgio, svorio, lėtumo, tylumo, kad neatsikerta. Nuolat tenka girdėti pašiepimus, kiek kartų palikta toje pačioje klasėje, kad tokia didelė. Atėjus į klasę lydi replikos: „O, žiūrėk, ta atėjo“.
Viena mokytoja pritaikė plepančiam berniukui mano vaiką kaip bausmę: „Kalbėsi, pasodinsiu su ja.“
11 metų dukrytė tą dieną po mokyklos verkė, kol užmigo, nuolat klausdama, ar ji tokia netikus, kad ją traktuoja kaip nuobaudą kitiems?
Iškėlus klausimą, kodėl taip vyksta, buvo bandoma man įrodyti, kad tai normali ir gera praktika, taikoma mokytojos.
Po tokių dalykų rytas ruošiantis į mokyklą kančia. Teko ieškoti pagalbos. Psichologas pasakė, jog vaikas nuolatinėje kančioje ir įtampoje.
Mokykla sureagavo tik tada, kai mergaitė į klausimą, kuo bus užaugusi, atsakė, kad jos jau nebus.
Ir mokytoja (ta pati, kuri pasodinimą su mano vaiku taiko kaip bausmę) sureagavo ne dėl mano vaiko išgyvenimų, bet del to, kad toks pasisakymas gąsdina kitus vaikus.
Pasiūlymas – keisti mokyklą. Mes nepatogūs, ne tokie, kaip visi. Tad geriausias pasiūlymas – taip, išeikit, lieka stiprūs, o ne emocingi, per jautrūs.
Kartais jau nusvyra rankos ir nežinau, ką daryti ir kur kreiptis, ar kažkas padės.
Bėgome iš buvusios mokyklos, kur mokytoja pradinukų taip sutraumavo vaiką, jog praktiškai nustojo kalbėti. Perėjom kitur, tikėjomės pagalbos iš pedagogų. Bet tokio psichologinio smurto ir taip sužeistam vaikui, nesitikėjom sulaukti.
Žiūriu nuotraukas jos linksmos, visada besišypsančios, tokios, kuri pati pirma darželyje eiles deklamuodavo, visų dainų žodžius mintinai išmokdavo. Dabar liūdesys, apatija, kalbėjimas taip tyliai, kad turi perklausti.
Iš mokyklos sulaukiu skambučio: dukra kažko neatliko, kažko nesuprato, nemotyvuota. O man širdy tik vienas klausimas: kaip motyvuoti vaiką, kuris gyventi nenori dėl patiriamų pašaipų ne tik iš bendraklasių, bet ir iš mokytojos? Įsivaizduokit, ką jaučia mergaitė, kas rytą žinodama, kad eina ne pasisemti žinių, o kovoti už savo išlikimą?“, – savo istorija dalinosi mama.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
