Eriko ir savanorių draugystė ligoninėje tęsėsi beveik 5-erius metus. Su berniuku dėl jo ligos susitikdavome kasmet. Ilgainiui dėl gretutinių ligų vaikas ligoninėje leisdavo vis daugiau laiko, nepagydomą ligą gydytojams suvaldyti darėsi vis sunkiau.
Galiausiai tapo akivaizdu, kad berniukas ilgai negyvens. Erikas silpo. Paskutinėmis dienomis jis beveik visiškai nebeturėjo jėgų, vos ne visą laiką pramiegodavo.
Net ir būnant tokios sunkios fizinės būklės, Erikui buvo labai svarbu, kad savanoriai būtų kartu su juo.
„Atsibudęs jis atsigerdavo gurkšnelį vandens, įsikibdavo į ranką ir vėl užmigdavo“ – prisiminimais dalijasi savanorė Rita.
„Jam buvo svarbu, kad net per miegus kas nors būtų šalia – prieš užmigdamas jis bent kelis kartus pasitikrindavo, ar aš esu toje pačioje vietoje ant kėdės“, – pasakoja savanorė Julija.
Nors berniuko už rankos palaikyti jau nebegalime, dar ilgai laikysime jį savo širdyse.
Ačiū visiems savanoriams už didžiulę vidinę stiprybę, kad jūsų dėka vaikas visus tuos metus ir paskutinėmis dienomis jautėsi saugus, svarbus ir mylimas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
