„Atidžiai seku Lietuvos internetinę spaudą ir dėl kenčiančio jaunimo (narkotikai, prievarta) liūdžiu kartu su jumis. Neramina padėtis, kaip turbūt dažną šeimą, bet svarbiausia, ką daryti toliau? Amerikoje bėdų su vaikais ir jaunimu, deja, labai daug. Galima tik įsivaizduoti, kas dedasi šalyje, kurioje gyvena 331 milijonas gyventojų, kur žmonės laisvai mąsto, keliauja nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės.
Amerikos statistika, gyvenimo trukmės prasme, itin prasta. Vidutinė gyvenimo trukmė per paskutinius 26-erius metus yra labai sutrumpėjusi! Jaunimo tarpe prieš kelis dešimtmečius 3 iš 5-ių vartodavo narkotikus, o dabar, neva, padėtis pagerėjo – tokių yra 2 iš 5-ių.
Čia neįmanoma gauti tarnautojo darbo, jeigu žmogus vartoja narkotikus. Po pirmo darbinio pokalbio kandidatą į naujas pareigas iš karto nusiunčia atlikti tyrimų (ne testo!) ir tik sulaukę neigiamo atsakymo, sprendžia apie jo įdarbinimą įstaigoje.
Atsiranda gudručių, kurie iš narkotikų nevartojančių pažįstamų už riebią sumą nusiperka šlapimo mėginį ir slapta pristato vietoj savojo. Kanapės net ir po vienos dozės kraujyje išsilaiko visą mėnesį. Ar per tą mėnesį nekils minčių vėl jų pavartoti?..
Iš pažiūros nekaltas kanapių pavadinimo vertimas iš anglų („žolė“) yra grynas tiesos iškraipymas. Angliškas žodis „weed“ reiškia „piktžolę“. Lietuvos visuomenė kalba apie reiškinį, su kuriuo žmonės dar nesusidūrę ir net įsivaizduot neįsivaizduoja jo poveikio.
JAV Oregono valstijoje neseniai teisiškai dekriminalizuoti narkotikai... Ar įsivaizduojate Lietuvoje kvaišalais apsvaigusius vairuotojus gatvėse ir greitkeliuose, taip pat lengvai apsvaigusius darbuotojus bet kuriame darbe? Pasekite kvaišalų vartojančių žmonių gyvenimus. Ties „piktžolėm“ mažai kas apsistoja, o toliau seka vis stipriau sąmonę temdantys kvaišalai.
Šių eilučių autorė dirba gimnazijoje, kurioje, kartu su eile kitų mokyklų, privalomas sveikatos patikrinimas ir kraujo tyrimai kiekvieną vasarą. Be cholesterolio, kraujo spaudimo ir kitų tyrimų, žinoma, patikrina ir dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Valstybinių mokyklų mokytojams galima nesidaryti tyrimų, bet tada kiekvieną mėnesį gautum tokio dydžio baudas, kad neapsimokėtų toliau dirbti. Tų, kurie dabar Lietuvoje siūlo įstatymo tvarka atverti kelius narkotikų vartojimui, vertėtų paklausti, ar jie sugebėtų toliau normaliai dirbti savo pareigose patys, tik lengvai pavartoję kvaišalų?
Sena lietuviška patarlė moko: „Lenk medį, kol jaunas.“ Aišku, mintys pirmiausiai krypsta į tėvelius ir šeimas. Bet šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra daug sudėtingiau, negu mūsų senelių ir prosenelių laikais. Įvairiausių šeimų pasitaiko visur, o Amerikoje, kurioje gyvena viso pasaulio atstovai, plius kasmet pasipildo tūkstančiais naujų atvykėlių, viskas yra dar sudėtingiau. Be to, čia vaikų, besijaučiančių laisvais amerikiečiais ir nepripažįstančių jokių kitų taisyklių, išskyrus savo pačių norus, bijau net pasakyti, gal net dauguma?..
Kaip mokytojams dirbti su klasėje sėdinčiu kvaišalų pavartojusiu paaugliu arba su tokiu, kuris dėl kvaišalų tiek degradavęs, kad apskritai nustoja lankyti mokyklą?
Ilinojaus valstijoje, kur gyvena mūsų šeima, taip pat visose 50-šimtyje JAV valstijų, yra sukurta privaloma mokyklose mokoma programa, vadinama akronimu DARE (tarti „dė-a“). DARE – pirmos raidės angliškų žodžių, reiškiančių jaunimo švietimą, atgrasant juos nuo narkotikų („Drug Abuse Resistance Education“). Toks akronimas parinktas irgi neatsitiktinai, nes išvertus į lietuvių kalbą reiškia išdrįsti, atrasti savyje jėgų nepasiduoti. Juk svarbu, kad kiekvienas vaikas, paauglys silpnumo akimirką išdrįstų ištarti tą lemiamą „ne“.
Pamatę DARE programos nuotraukų iš realaus gyvenimo tikriausiai nustebsite, kad užsiėmimus mokiniams veda policininkai, specialiai tam atvažiuojantys į mokyklas iš vietinių policijos nuovadų. Žinoma, prieš tai jie būna išklausę reikiamą kursą, sukaupę žinių ir atrinkti pagal asmenines savybes, kad mokėtų bendrauti su mokiniais. Mūsų vaikų mokykloje lankydavosi labai malonus, vyresnio amžiaus ir su paaugliais bendrą kalbą mokantis rasti pareigūnas. Beje, jis – slovakų kilmės, kaip vėliau teko išsišnekėti.
Mūsų taip vadinamame miestelyje, o iš tikrųjų, viename iš eibės Čikagos priemiesčių, DARE programos atsakingasis visur važinėdavo specialiai tam papuoštu policijos visureigiu. O gal pravažiuojant gatve paaugliai pastebės, užves kalbą, kad ir pradės juokauti? Nesvarbu ką, kad tik neliktų abejingų ir pasyvių! Iš mūsų šeimos atžalų pasakojimų ir iš mokyklos gaunamų žinių supratau, kad visais būdais stengiamasi paaugliams įskiepyti pasitikėjimą policija, kaip teisėsaugai atstovaujančia įstaiga, kuri juos moko taisyklių, kaip išlikti gerame kelyje. Tai, kad atgrasymo nuo narkotikų programos pamokos patikėtos būtent policininkams, gal ir logiška. Juk kam galiausiai tenka susidurti su pasekmėmis ir jas bandyti neutralizuoti, jeigu dar įmanoma? Žalingi įpročiai ir nusikalstamumas glaudžiai susiję, deja.
5-oje ir 6-oje klasėse šias gyvenimo įgūdžių pamokas lankę mūsų šeimos vaikai turinį priėmė labai įvairiai. Vienas, grįžęs namo, pasakodavo apie baisius dalykus, pavyzdžiui, kas atsitinka žmogui, kai organizme pradeda veikti kvaišalai. Yra sukurti specialūs mokomieji akiniai, kuriuos užsidėjęs žmogus jaučiasi lyg apsvaigęs. DARE policininkas vaikams leisdavo užsidėti tokius akinius ir paprašydavo eiti ant grindų nubrėžta tiesia linija. Gal vaikams tai sukeldavo juoko. Nors, iš kitos pusės, tegul geriau tai pabando prižiūrimi prityrusio suaugusiojo, negu iš tikrųjų gyvenime, be to dar bendraamžių rate.
Kitai mūsų šeimos atžalai labiausiai patiko ta pamoka, kai į mokyklą DARE policininkas atvažiavo kartu su kolega ir tarnybiniu vilkšuniu. Galiausiai, mokslo metų pabaigoje mokyklos administracija ir policininkai vaikams surengė šventę, kurios metu įteikė simbolinius DARE programos baigimo pažymėjimus ir pavaišino spurgomis. Kad tik vaikams nebūtų, kaip nuo žąsies vanduo!
Niekas nenori nelaimių ir jokių baisumų, ypač jų nelinki tėvai vaikams. Bet bent tiek ramu, kad mokykloje vaikai buvo supažindinti su baisiomis gyvenimiškomis temomis, kiek įmanoma, iš teisingesnės pusės.
Apie paauglių fiziologiją mokinius moko nuo 7-os klasės per fizinio lavinimo pamokas. Dalį trimestro jie ne sportuoja, bet mokosi vadinamojo Sveikatos kurso. Visos šios mokymo programos Amerikoje yra patvirtintos vietinių švietimo skyrių, todėl tėveliams belieka jomis pasitikėti. Lietuvoje, aišku, veikia daug kitokių faktorių. Vienas iš jų – per dešimtmečius žmonėse susiklostęs nepasitikėjimas švietimo sistema. Ir nieko čia keisto prisiminus, kiek kartų užaugo okupacijos sąlygomis, kai grynas melas ir propaganda buvo brukami. Tad, Lietuvos žmonės – vėtyti ir mėtyti ir, laimei, dabar jų taip lengvai už nosies nebepavedžiosi. Kad šeimos, vaikų tėvai, taip ims ir staiga aklai pasikliaus naujomis gyvenimo įgūdžių pamokomis, yra naivoka. Gerai, kad tėveliai budrūs ir siekia pirmiausia įsitikinti, ar mokyklose vaikai sužinos apie svarbius dalykus tikrai juos pateikiant pačiu priimtiniausiu būdu?
Tuo tarpu Amerikoje labai atsižvelgiama į tėvų nuomonę. Bet koks pasikeitimas, naujų pamokų arba programų įvedimas – viskas kaip ant lėkštutės, kuo mandagiausiai pateikiama ir nušviečiama iš anksto. Šeimos nuolat gauna pranešimų iš švietimo skyrių ir mokyklų elektroniniu paštu. Taip pat visados pridedama nuoroda arba telefono numeris, kur galima teirautis, iškilus kokiems nors klausimams.
Kitaip tariant, sukurtas ryšys su mokinių tėveliais uoliai puoselėjamas. Tokiu būdu švietimo sistemos atstovai atsiskaito tiesiogiai visuomenei. Kuo tėveliai bus ramesni ir labiau užtikrinti, kasdien vaikus išleisdami į mokyklą, tuo vaikai bus labiau patenkinti ir mažiau maištaus.
Esu gavusi Ilinojaus valstijos mokytojos licenciją ir dešimtmetį dirbu valstybinėje mokykloje, dabar gimnazijoje. Kasdien matau, kas dedasi su paaugliais, kaip prilipę prie telefonų, kokiu greičiu juos užlieja informacijos lavina. Pasakyti, kad mano, o gal ir Jūsų, laikais paauglystė buvo kitoks, būtų per maža. Amerikoje viskas apsivertę 80 laipsnių kampu. Sunku paaugliams orientuotis pasaulyje, kai tėvų vaidmuo daugeliu atveju apsiriboja tik išlaidų padengimu ir visų vaikų norų išpildymu.
Antros kartos emigrantų vaikai, kaip pastebėjau, būna tiek asimiliavęsi su vietiniais, kad apie kažkokį dvasinį ryšį su tėvais nėra net šnekos. Jeigu kartais ir pasėdi šalia, tai matosi, kad tėvai ir vaikai priklauso visiškai skirtingiems pasauliams, kurie tarpusavyje neturi nieko bendro.
Deja, netenka stebėtis tokiu žmogiškų ryšių nebuvimu išgirdus iš bendradarbės, kad jos anūkę nuo 3-jų mėnesių atiduos į lopšelį. Ir čia iš tokios šeimos, kurioje pinigų niekam netrūksta. Tiesiog mama jaučiasi turinti asmeninį gyvenimą arba paprasčiausiai nemoka su vaiku užsiiminėti namie, nors ir prie įjungto telefono bei televizoriaus. Ir tai – ne vienintelis toks atvejis.
Ar po to lengva susišnekėti su tokiu mokiniu, kuris nuo lopšelio iki gimnazijos metų metais buvo augintas svetimomis rankomis? Ar galima iš tokio vaiko tikėtis, kad jis kažką arba viską ir teisingai sužinos būtent iš tėvų?
Gyvenimas, kaip pats pasaulis, tik sudėtingės. Ir vaikus, kuriems paliksime viską ne taip, kaip radom, norisi ir būtinai reikia išsaugoti. Tikrai niekados nebus per daug žinių ir švietimo bet kuriuo gyvybiškai svarbiu gyvenimo klausimu.
Šiaip, pamąsčius – ar geriau, kad vaikai vienas iš kito, labiau iš nuogirdų, ir dar su savais pagražinimais sužinotų gyvenimo tiesų, ar geriau iš mokytojų mokykloje? Kiek vaikai ir paaugliai pridaro nesąmonių vien vedini smalsumo!
Lietuvos švietimo sistemos vadovams norėtųsi palinkėti supratingumo, kantrybės ir noro atsižvelgti į mokinių tėvelių nuomonę. Jų nuomonės privalo būti išklausytos. Direktyvos iš viršaus, kaip diktatūros laikais, šeimose neprigis. Ne tai, kad reikia įtikti kiekvienam, bet teigiamu požiūriu ir darbo rezultatais pamažu pelnyti žmonių pagarbą ir pasitikėjimą. Lietuvos vaikų gerovė – visų reikalas, pats svarbiausias iš visų“, – rašė Čikagoje gyvenanti ir dirbanti pedagogė Dailė Čekanavičiūtė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
