Sriūbauja šlapiai, net pasikūkčiodamas, su pašūkčiojimais, kad nenori eiti į mokyklą, ir viskas.
Ir tėvai, ir mes, seneliai, vaiką aptūpę klausinėjam, kas gi nutiko? Gal kas nuskriaudė? Ką negražaus pasakė? Prasivardžiavo? Gal su klasės draugais susipyko?
Antrokas bliūvauja ir į visus klausimus purto galvą.
Tai jei jokių nemalonumų nenutiko, kas yra? Iš kur tos ašaros, iš kur nenoras eiti į mokyklą?
Tėvas ir mama nebeturi laiko aikštymųsi klausytis ir lekia į darbus. Mokinį įkalbėti eiti į mokyklą palieka mums.
Ašaroms sugerti sušluostau visą pakelį servetėlių, o jos vis nesiliauja. Bandau išpešti to vaikiško sielvarto priežastį ir galiausiai pavyksta.
Mažis praneša, kad nenori eiti nei į antrą, nei į paskesnes klases dėl to, kad nuolat reikia sėdėti suole!
„Močiute, įsivaizduoji, reikia sėdėti visą ilgą pamoką. O paskui sėdėti ir kitą, ir dar kitą… iki pat antros valandos! Per pertraukas mokytoja net į kiemą neišleidžia. Čia gi vaikų kankinimas“, – visai suaugėliškai sako.
Sutinku, kad net suaugusiam išsėdėti visą darbo dieną nelengva, o aštuonmečiui, kai augantis organizmas nori nuolat judėti, tai tikrai nepaprasta. Bet ką čia padarysi, mokyklos visame pasaulyje yra mokyklos...
Teiraujuosi, o kaipgi pirmą klasę baigė? Juk irgi per visas pamokas suole reikėjo sėdėti.
„Aaaa, tada buvau mažas ir kvailas. Ir tada neturėjau visos vasaros atostogų“, – aiškina pagal savą logiką.
Tada jau senelis liepia imti kuprinę ir drožti, kur priklauso, be reikalo neašarojus. Antrokėlis dar šlapiau užbaubia. Bet taip nuoširdžiai, tikrai ne iš kaprizo.
Imuosi seno triuko: imu pasakoti, kaip man buvo, kai buvau mokinė. Paprastai istorijos iš tikro gyvenimo suveikia. Šį kartą irgi. Rauda nuslopsta.
„Aš tai mokyklos laukdavau kaip didžiausios šventės, nuo pat pirmos klasės trokšdavau kuo greičiau atsidurti savo suole, susitikti su visą vasarą nematytais draugais. Ir dėl to, kad reikia suole sėdėti, nesu nė mažiausios ašarėlės išspaudusi“, – kalbu vaikui.
Kiek prisimenu mokyklinius metus, tai taip ir jaučiausi, mokyklon veržiausi su dideliu entuziazmu.
Anūkas užmiršta verkti ir stovi išsižiojęs.
„Močiute, tai tu buvai visai visai nenormali“, – įvertina situaciją.
Anot jo, koks gi normalus vaikas savanoriškai iiilgaaaas pamokas būtų sėdėjęs suole?
Dar pasitikslina, tai gal anais laikais už tą kantrybę gaudavom kokį atlygį? Skanėstų ar pinigų? Ne, negaudavom?
Čia prasideda derybos: jei šiandien atsėdės tą nelaimingą laiką, turėsim nupirkti net tris porcijas ledų, kitą dieną bulvių traškučių, trečią – bandelių ir taip toliau. Sutinkam su viskuo.
Tada dedam jam kuprinę ant pečių ir stumiam link durų.
Po minutės kitos sukirba nerimas: ar tikrai nuėjo kur siųstas? Seneliui liepiu mauti iš paskos ir nemačiom pasekti iki pat mokyklos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
