Vieni lieja pyktį, kad Gedimino prospekto grindinį niokoja, kiti dėsto visokias sąmokslo teorijas, kad va, čia su tokiais brangiais traktoriais suvažiavę, o dar nori geriau gyventi.
Kiti neslepia nuostabos, (ar kiti, turbūt iš pavydo – ir nusivylimo), kad į mitingą suvažiavę ūkininkai – tokie kultūringi, išsilavinę, šviesūs žmonės. Nakvynei nuomojasi butus, kelia sostinės centro kavinių verslą.
Nelabai suprantu, ką vilniečiai įsivaizdavo? Kad atvažiuos ūkininkai purvinais kaliošais ir pernykščiu mėšlu aplipusiais traktoriais? Miegos kabinose, rėkaus neblaivūs ir šlapinsis Gedimino prospekto „bromuose“?
Šis ūkininkų piketas išties pakeitė daugelio požiūrį į kaime gyvenančius žmones. Džiaugiuosi, jei tikrai pakeitė.
Tačiau, kaip bebūtų gaila, tikrai ne visi ūkininkai gyvena taip puikiai, kaip norėtų. Ne visi gali sau leisti kelionę traktoriumi iki Vilniaus, nakvynę pagrindinėje sostinės gatvėje, ir ne visi gali įsigyti tokius traktorius apskritai. Tebūnie net ir už paskolas ar užstatus.
Turbūt pusę vilniečių populiacijos sudaro atvykėliai iš provincijų, miestelių ir kaimelių. Tarp jų esu ir aš. Mano didžioji dalis giminės ir dabar gyvena kaime. Todėl puikiai žinau, kuo gyvena smulkieji šalies ūkininkai.
Deja, niekas iš mano artimųjų ūkininkų pikete nedalyvavo. Pasakysiu, kodėl.
Nes jie gyvena tikrai sunkiai. Nes jokių Europos sąjungos paramų negavo. Nes neturi, kam palikti savo ūkio (avelių, karvės, poros kiaulių ir vištų). Nes dėdė senuku „belorus“ traktoriumi vargiai ar būtų pasiekęs Vilnių. Nes tam, kad šeima išsilaikytų, gautų socialines garantijas ir nuolatines pajamas, turi dar ir papildomus darbus mieste dirbti (aptarnavimo, statybų sektoriuje).
Kaimuose, kaip ir miestuose, gyvena ir mokytų, šviesių žmonių. Tikrai mažuma tokių, kurie tik mokyklą spėja baigti. Yra ir geraširdžių, dosnių, darbščių, bet yra ir pritinginčių, taurelę mėgstančių pakilnoti.
Lygiai taip pat kaimuose yra ir turtuolių, ir vargšų. Yra tokių, kurie iš žemės ūkio susižeria milijonus, bet tikrai yra ir smulkiųjų ūkininkų, kurie sunkiai vargsta, vos suduria galą su galu. Ir tokiems reikia tikrai padėkoti, kad nepabėgo iš kaimo, nepabijojo to sunkaus ir neretai juodo darbo, ir kad ant stalo dar turime lietuviškos duonos ir sūrio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
