Niekada nebuvau nei kelių gaideliu, nei ereliu. Visada stengiausi būti geru „kelių berneliu“. Aišku, esu vieną kitą kartą nusidėjęs, bet ne iš mandrumo, o dėl susiklosčiusių aplinkybių. O šiandien esu ypatingai geras kelių berniukas, važiuoju griežtai laikydamasis KET, nes vakar naktį iš pasalų mane „nušovė trikojis“.
Naktį tuščiame gerame kelyje nedaug viršijau, bet šovė gražiai ir dabar laukiu gražios nuotraukos.
Žinote, taip gražiai visą dieną važiuodamas pavargau, nes vis reikia žiūrėti į odometrą, kad neviršyčiau greičio net keliais kilometrais. Sunku. Mašina nesunkiai krauta pavėjui vis šokteli virš numatytos ribos.
Kai tuo įprastu maršrutu važiuodavau „kaip visi“, suspėdavau į uostą priduoti krautą priekabą, pasiimti tuščią ir nuvažiuoti iki saugios, geros, nemokamos aikštelės, kurioje ilsėdavausi.
Šiandien spėjau priekabą priduoti, kitą pasiimti, bet iki „savo“ aikštelės nuvažiuoti laiko neužteko – pritrūko to auksinio pusvalandžio, o viršyti darbo laiko negalima – griežtai už tai baudžia.
Kita vertus, gal to auksinio pusvalandžio trūkumas apsaugojo nuo kitos didesnės nelaimės, nežinosi, juk nieko nebūna šiaip sau. Kaip ten bebūtų, bet tą vakarą teko nakvoti mokamoje aikštelėje prie uosto. Kaina 17,5 euro už parą ir nesvarbu, kiek stovėsi, 1 valandą ar 24.
Galima sakyti, nebrangu, jei vieną naktį, o jei per mėnesį 10 naktų?! O per metus 100! Taip ir dingsta aikštelėse tryliktas atlyginimas.
Tiesa, mano šios dienos pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos. Keli kolegos aplenkdami spaudė garsinį signalą, turbūt norėjo „pažadinti“, o pora net parodė „didelį vidurinį pirštą“.
Net du kolegos supykę lenkė siaurame kelyje, akiplėšiškai užkirto ir dar spustelėjo stabdį. Jei nebūčiau ir aš pristabdęs, būtų „nosį nušluostęs“. Supyko jis ant manęs labai.
Tačiau didžiausio dėmesio sulaukiau įvažiavęs į aikštelę. Iš paskos įlėkė gražus naujas sunkvežimis vakarietiškais numeriais. Vairuotojas iššoko iš kabinos ir sparčiu žingsniu priėjo prie mano „milijoninės senikės“.
Galvojau, duos į „dūdą“, bet pamatęs mano žilą galvą niekingai nužvelgė mašiną ir pažiūrėjo į valstybinius numerius.
„Bl..., kaip legionierius, taip ir trasos stabdis. Per jus visai negalima pavažiuoti“, – pasakė mano gimtąja kalba ir nuėjo prie rato atlikti gamtinio reikalo.
Galvojo, nesuprasiu, bet supratau ir nutylėjau (originalas skambėjo žiauriau). Nenorėjau jam aiškinti, kad esu vienas iš tų retų lietuvių, kuris vis dar dirba lietuviškoje transporto įmonėje, važinėja po Europą Lietuvoje registruotu vilkiku ir išvakarėse buvo „pašautas trikojo“.
Jaunas kolega būtų nesupratęs, išvadinęs „kaušu“ ir dėl nemokėjimo važiuoti, ir dėl darbo legionierių užvaldytame Lietuvos transporte.
Todėl jei važiuoji laikydamasis KET, tampi balta varna, kurią daugelis „trasos erelių“ baksnoja viduriniu pirštu.
O dabar ranką prie širdies pridėję pasakykite visi, paprasti žmonės, ponai iš valdžios, tie, kurie kuria taisykles, gaudo pažeidėjus – ar visada važiuojate griežtai pagal KET? Ar jų laikotės tik tada, kai matote policininką, „trikojį“?
Suprantu, kad Lietuvoje važiuoti griežtai laikantis KET, sąžiningai dirbti yra žygdarbis, bet gal pradžioje pabandome kiekvieno mėnesio trečią trečiadienį važiuoti griežtai laikantis KET. Visa Lietuva, nuo eilinio važnyčiotojo iki prezidento.
Jaučiu, būtų siaubas ir net sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos keliai tą dieną! Tačiau neabejoju, jei tai įvyktų, tą dieną niekas niekam nerodytų vidurinio piršto, nes visi būtume baltomis varnomis ir, svarbiausia, taptume didvyriais patys sau.
Pabandome!
Gero ir saugaus kelio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
