Anksčiau buvo įdomu, romantiška, viskas paprasta ir aišku. Atjojo iš miško „razbainikas“ Tadas Blinda, pagąsdino ponus savo pykšt–pykšt, Jaronimas Tučka rimbu įkrėtė ponui Gruiniui beržinės košės, visi ponai sumetė ant lėkštutės savo brangenybes ir pinigus vargšams paremti. Šventas raštas rašo, kad reikia dalintis su vargstančiais, tai ir dalinosi.
Po to išaušo naujas rytas ir atėjo revoliucinis „matrosas“. Atimti, padalinti, o pas ką nieko nebeliko – prie sienos arba į Sibirą miško kirsti, meškų „ganyti“.
Kai viską atėmė, padalino, „matrosai“ atgulė po velėna, viskas tapo visų, mus visus apgaubė socializmo kupolas ir atsirado nauji socialistiniai „razbainikai“. Tempė po skvernu paslėpę, deficitą pardavę kaimynui, ėjo į parduotuvę, kad už gautą rublį nusipirktų nedeficitinės degtinės ir dešros. Išnešei, pardavei, gautą rublį parduotuvėn nunešei, išgėrei, užkandai ir vėl iš naujo mini tą taką.
Susiję straipsniai
Bet nelauktai iš dangaus trenkė „perestrojkos“ žaibas – visi pradėjome žingsniuoti link naujos gražios ateities.
Aišku, atsirado ir „new raizbaininkai“, aplenkę savo išradingumu, tuo pačiu ir paprastumu visus prieš tai buvusius – „beisbolkė“ ir rūbų lygintuvas. Atėjus su tokiu rinkinuku bobutė pati darže iškasdavo trilitrinį „sloviką“, prikimštą pinigų ir „pasidalindavo“. O ką padarysi, – reikia dalintis, o ne sode kirminus pinigais maitinti.
Oi, kaip greitai laikas bėga. Nespėjai apsižvalgyti, o jau „slovikų“ su pinigais neliko, lygintuvai iš mados išėjo, „beisbokės“ paplentėje sužaliavo, bet be plėšikų – kaip be duonos kasdienės. Tačiau apie juos jau bankas rašo, perspėja, pataria nežiopsoti ir netikėti, jei kalbantis prisistatys net pačiu Mesijumi.
Štai banko laiškas, į kurį nereikia numoti ranka, išdidžiai pareikšti: „Su manim taip nebus“ , o perskaityti ir mintinai išmokti, kaip Tėve mūsų:
„Įsivaizduokite: Jums paskambina „Google“ darbuotojas. Jo balsas sunerimęs. Jis sako, kad kitas žmogus bandė jungtis prie Jūsų „Google“ paskyros. Jis tiksliai įvardija, kokį telefoną ar kompiuterį naudojate.
Sunerimstate ir Jūs. Juk atsitiko kažkas rimto, jei skambina „Google“?
Asmuo Jūsų nepaleidžia, tęsia pokalbį, tuo metu tikrina, ar Jūsų duomenys saugūs.
Asmuo Jums atsiunčia nuorodą. Jūs ją paspaudžiate, suvedate slaptažodį ir prisijungiate prie savo e. pašto. Taip jam suteikiate prieigą prie savo e. pašto dėžutės ir visos joje esančios informacijos.
Asmuo Jus sujungia su banko darbuotoju, kuris taip pat tikrina, ar Jūsų duomenys saugūs.
Banko darbuotojas Jums praneša, kad kažkas ne tik jungiasi prie Jūsų „Google“ paskyros, bet ir bando Jūsų vardu paimti paskolą. Su juo taip pat kalbate ilgai.
Banko darbuotojas Jums atsiunčia dar vieną nuorodą. Jūs ją paspaudžiate, suvedate savo prisijungimo duomenis ir prisijungiate prie savo interneto banko paskyros. Taip jam suteikiate prieigą prie savo interneto banko paskyros ir visų Jūsų sąskaitose esančių lėšų.
Sukčiai Jūsų pinigus perveda į savo sąskaitas.
Atminkite: „Google“ ir „Meta“ neskambina žmonėms dėl įtartinų prisijungimų. Kitos įmonės telefoninio pokalbio metu negali Jūsų sujungti su banku. Bankas niekada nesiunčia nuorodų, kurias paspaudus reikia suvesti savo prisijungimo prie interneto banko ar kitus duomenis. Bankas niekada neprašo telefoninio pokalbio metu diktuoti ar kitaip atskleisti Jūsų prisijungimo prie interneto banko duomenų.
Bankas niekada nesiūlo pervesti pinigų į kitą „saugią“ sąskaitą ir neprašo niekam perduoti kortelės – kortelę bankas gali užblokuoti nuotoliniu būdu.
Jei turite nors menkiausią įtarimą, kad pokalbis vyksta keistai – padėkite ragelį ir patys perskambinkite bankui. Taip įsitikinsite, kad tikrai kalbate su banko darbuotoju. Jei įtariate, kad atskleidėte savo duomenis, tuoj pat susisiekite su mumis, kad galėtume užblokuoti Jūsų banko sąskaitą ir/ar kortelę. Tokiu atveju tikimybė, kad išsaugosite savo lėšas, didesnė.
Saugokite savo duomenis ir niekam jų neatskleiskite. Pasidalinkite šia informacija su artimaisiais.“
Na, matote, kaip paprastai dirba šių dienų svieto lygintojai. Nei „pykšt–pykšt“, nei bizūno, nei revoliucinio „matroso“ su mauzeriu, nei plačių skvernų deficitui, nei lygintuvų, nei trilitrinių „slovikų“. Užtenka kavos puodelio, kompiuterio, interneto ir mažo kambarėlio.
Gerbiamieji, žinokite, kad internetinis „razbainikas“ ateina be triukšmo, mandagiai, kalba įtikinamai ir gavęs, ko reikia, išnyksta kaip dūmas.