Vieni prekybininkai netgi sugebėjo išlaikyti tokias pačias kainas, kaip ir pernai. Pirkom lesyklėlę paukščiams pernai į sodą už 10 eurų, šiemet nutarėm antrą dar įsigyti, susiradom net tą patį pardavėją iš Lenkijos. Kainos liko tokios pačios, nė euro nepakėlė. Maloniai nustebom ir įsigijom naują pirkinį.
Tačiau ne viskas mugėje džiugino. Buvo dalykų, kurie ir sugadino nuotaiką. Kalbu apie prekybininkus maisto skyriuje.
Iš Kaziuko mugės labai norėjom parsivežti šviežios rūkytos žuvies. Atsistojom į eilę, prieš mus žuvį pirko kiti pirkėjai. Pardavėjui viena žuvis (ungurys) iškrito ant žemės. Tačiau jis, lyg niekur nieko, pakėlė tą žuvį nuo žemės ir įkišo į maišiuką su kitomis žuvimis.
Pirkėja nematė, tuo metu rausėsi piniginėje. Likau apakęs, kad taip gali pasielgti su pirkėjais. Nei sakyt pirkėjui, nei sudraust pardavėją. Tiesiog sprukau kuo toliau, ranka nekilo pirkti. Juk žuvis – maisto produktas, ne koks medžio pliauskos gabalas.
Žinoma, pasakysit, nukritusi ant žemės žuvis netapo nuodinga. Netapo, tačiau valgyti maistą nuo žemės man atrodo taip pat nehigieniška.
Toks pardavėjo požiūris labai daug pasako apie jo požiūrį į maisto prekes. Jeigu jam leidžia sąžinė parduoti žmonėms ant žemės nukritusį maistą, tai kas žino, ką dar su tuo maistu jo sąžinė leidžia daryti? Kas žino, kokiomis sąlygomis žuvis galėjo būti laikoma ir gabenama iki mugės.
Namo vis dėlto grįžome su žuvimi. Pirkome iš kito pardavėjo. Belieka tikėtis, kad jis į maisto prekes ir higieną žiūrėjo atidžiau ir sąžiningiau.