Ramųjį vandenyną irkline valtimi perplaukusiam ir Koralų jūroje į pražudyti keliautoją galėjusio taifūno nasrus pakliuvusiam bičiuliui jo valtis buvo išskirtinė.
Daugiau, nei priemonė įveikti vandenyną. Dabar ji dreifuoja, ir keliautojas siūlo atlygį už buvusių laikinųjų namų išgelbėjimą.
„Noriu parodyti pasauliui, kokią turime gilią ir įdomią Lietuvos ištakų istoriją. Todėl valties dizainas ir vardas atspindi kuršių – baltų genties, kuri gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje – kultūrą.
Tai yra mūsų istorija, kurią turime branginti ir didžiuotis, todėl jaučiau norą ir pareigą savo kelione pagerbti mūsų tautos šaknis. Taip gimė „Kuršis“, – prieš metus sakė Aurimas.
Papasakosiu daugiau... Kaip ir bičiulis, dėl šios valties likimo pergyvenu ir aš. „Kuršyje“ yra tai, kas Aurimui buvo ypatingai brangu: baltiška dvasia. Protėvių ženklai.
2023-ųjų rugpjūtis. Aurimas parašė man žinutę ir paklausė, ar nepadėčiau sukurti „Kuršio“ dizainą.
Prisipažino, jog savotišku Klaipėdos krašto prekės ženklu tapęs gotikinis šriftas ar bet kokie kiti jam netiko.
Paantrinau ir aš: jei jau „Kuršis“, tai ir alsuoti turi baltiška, kuršiška, vikingų dvasia.
Prasidėjo kone pusę metų trukęs kūrybinis procesas. Dirbome iš peties ir iš širdies. Aurimas visą valties dizaino projektą patikėjo man.
Tada dar niekas nė neįtarė, kokia tai bus kelionė, jos atomazga.
Aš žaibiškai užsidegiau, nes koncepcija buvo nuostabi: nešti pasauliui žinią apie Lietuvą-baltų vikingų (kuršių) kraštą. Aurimui siūliau idėjas, siunčiau dešimtis pavyzdžių iš archeologinių radinių, knygų, mokslinių ataskaitų.
Jis klausinėdavo apie simbolių prasmes. Stengėmės pasiekti simbolikos ir estetikos sinergiją.
Išbrokavus gotikinį pavadinimo variantą teko pasukti galvą, ir nieko geriau bei taikliau nesumąsčiau, kaip tik runinio rašto improvizaciją.
Aurimo pageidavimas – jokių svetimybių: kiekviena detalė turi būti jei ne kuršiška, tai bent baltiška. T.y., iš baltų genčių laikų, viduramžių.
Kadangi kuršiai buvo vikingai, pirmiausiai sukūriau aiškiai išsiskiriantį ir savotiška vikingų kultūra alsuojantį užrašą. Bet tai nėra skandinaviškas akcentas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Panaudotas vadinamasis runinis šriftas ir simboliai iš lietuviškos, XVII a. runų knygelės su kalendorinėmis šventėmis. Jos kopiją galima išvysti Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Svarstėme, jog Aurimas keliaus, o žmonės matys intriguojančius vikingų motyvus, atpažįstamus visame pasaulyje.
Tai taps pretekstu paaiškinti, jog ir Lietuvos pajūryje gyveno vikingai: kuršių gentis, konkuravusi su skandinavų vikingais Baltijos jūroje.
Viskas susiję: kuršiai – vikingai, Aurimas – keliautojas valtimi: nelygu tas viduramžių vikingas iš Kuršo.
Labai kruopščiai rinkomės spalvą: tamsiai mėlyną. Tai – kuršių itin mėgta indigo spalva, kuria buvo dažomi audiniai.
Siunčiau bičiuliui nuaustų medžiagų pavyzdžius, pagal kuriuos dizainerė bandė atitaikyti tą „deep blue“ toną.
Valties priekyje – du sukryžiuoti, stilizuoti skirtingų tipų kovos kirviai, nupiešti pagal realius X-XI a. radinius iš kuršių Laivių (kaip simboliška) kapinyno Kretingos rajone.
Ornamentai – tiesiogiai susiję su baltų kultūra, archeologiniais radiniais, ir tai – daugiau nei dekoras.
Kuršiai buvo labai prietaringi, tad įvairūs ženklai, simboliai buvo užkoduota savotiška magija, siekiant apsaugos.
Valties vaire – žalčiukų motyvai, šonuose – vandens. Šie ropliai juk puikiai plaukioja...
Na, o galinėje dalyje panaudota viena iš baltiškos svastikos – Saulės, ugnies, Perkūno ženklo – variacijų.
Idant nepritrūktų jėgų ir kovingumo. Išanalizavome garsiąją XIII a. latgalių skarą (lv. Stāmerienas villaine) su gausybe žalvarinių žiedelių, kurie suformavo dešimtis skirtingų svastikų.
Kiti motyvai paimti iš realių kuršių papuošalų.
Taigi, visa valtis – tarsi magiškais senovės baltų, kuršių ženklais išmarginta žinios apie mūsų kultūrą nešėja.
Tikėjomės, jog drąsių ir narsių kuršių-vikingų dvasia alsuojanti aplinka suteiks Aurimui papildomos motyvacijos, jėgų bei apsaugą nuo nelaimių.
Sakykit, ką norit: padėjo. Aurimas – gyvas, sveikas, o tai ir yra svarbiausia. Savo ištvermę, drąsą, narsą kautis su stichijomis ir pačiu savimi jis jau įrodė.
Būtų nuostabu, jei ir „Kuršis“ išgyventų bei grįžtų atgal pas savo šeimininką. Gal ant jo borto šonų esantys baltiški žalčiukai „parplukdys“...
P.S. Šiuo įrašu norėjau paviešinti aplinkybes, kodėl Aurimui jo „Kuršis“ yra ypatingai svarbus laivelis: ne tik dėl legendinio žygio, bet ir dėl minčių, idėjų, semantikos, kuriais mes papuošėme valtį.