Finansiškai laikosi jie tikrai gerai, gali sau leisti gyventi dideliame name, vaikai lanko privačias mokyklas ir darželius, aprūpinti visais įmanomais žaislais, kokie tik yra parduotuvėse.
Tačiau vieną kartą ji užsiminė, kad be manęs ji daugiau neturi draugų. Su visomis draugėmis ji nutraukė visus ryšius ir santykius. Labai retai susitinkame ir mes.
Pastebėjau, kad ji labai santūriai atrašinėja į žinutes. Užsiminė, kad vyras žinutes skaito, o jei kažkas jam nepatinka, tenka jai atsiimti su kaupu, aiškintis.
Kiek tekę pas juos svečiuotis, tai vaikai vaikšto ant pirštų galiukų, įsibaiminę. Kaip ir ji pati. Nebepažįstu jos pačios.
Draugė užsiminė apie vyro agresyvų elgesį. Psichologinės įtampos yra bet kur iškėlus koją iš namų.
Kavinėje kažkas per ilgai į ją pažiūrėjo, kažkas neužleido praeiti, kažkas dar pasivaideno – skandalai ir dideli pykčiai. Net ir prie žmonių jis negaili jai tokių žeminančių replikų, kaip „ką čia nesąmones kalbi“, „nepradėk aiškint“ ar pan. Toks tipinis narcizas, kontrolės maniakas.
Tačiau neseniai net išsigandau, kai pamačiau ją su mėlyne po akimi. Neklausiau apie tai nieko, bet pati paaiškino, kad vienas iš berniukų netyčia žaisdamas užgavo. Tačiau tik pažvelgus į draugės veidą supratau, kas iš tiesų dedasi tuose svajonių namuose.
Aišku, kištis į poros santykius negalima. Nelabai jai ką ir paaiškinsi, akys vis dar su rožiniais akiniais. Matau, kad ji tikrai nuoširdžiai myli savo vyrą. Visada tik „mano mažiukas“, „mano meilė“. Pametusi dėl jo galvą. Viską daro, kad tik jis būtų laimingas.
Kaip padėti draugei, kaip ją išgelbėti? Skirtis ji tikrai jokiais būdais nesutiktų. Sako, neišgyventų be jo.