Ėjau iš prekybos centro ir nugirdau priešais mane einančią šeimą. Mama, jos penkiametė (plius minus) mergaitė ir jos močiutė (galimai).
Močiutė buvo akivaizdžiai prastos nuotaikos, ko gero, ne ta koja išlipusi iš lovos. Nes burbėjo ir kabinėjosi prie visko, ką tik darė ta maža mergaitė.
„Nelėk, sakau, kur varai? Ateik čia pasakiau“, – šaukė jai močiutė. Nors, jei nematytum vaizdo, tai galėtum pagalvoti, kad senolė dresuoja kokį šunelį.
„Nedrįsk nusirengti to megztinio! Ar aišku?“ – rėkė ji.
Mergaitė bandė sakyti, kad jai šilta ir nenori to megztinio. Bandydama išsivaduoti iš megztuko ji, savo nelaimei, šiek tiek pakėlė ir suknelę.
„Nekilnok suknelės, pasakiau. Kaip tave tėvai auklėja?“, – toliau anūkę įžeidinėjo močiutė.
Pro šalį praėjo šeima su panašaus amžiaus mergaite. Tai tik dar labiau pakurstė pagyvenusios moters įtūžį ir nepaaiškinamą pyktį nekaltam vaikui.
„Va, kokia graži ir tvarkinga mergaitė nuėjo, matosi, kad išauklėta. Tai ne tu... Dar į lovą sisioji, – bėrė įžeidimus prie mergaitės močiutė. – Paliktų man tave paauklėt, auksinis vaikas būtum.“
Tokios ir panašios replikos tiesiog pylėsi kaip žiežirbos viena po kitos.
Man ausys raitėsi, kaip močiutė bendrauja su mažyle. Nors, tiesą sakant, likau dar labiau priblokšta, kodėl jos motina leido taip kalbėti? Ji tiesiog ėjo sau ramiai ir nekreipė jokio dėmesio. Atrodė, kad jai tai – visiškai normali ir kasdieniška. Neverta aušinti burnos.
Mama ir pati, ko gero, buvo auginama su botagu šios despotės mamos. Bet kodėl ji taip leidžia elgtis ir su jos dukra? Jai tai atrodo normalu toks bendravimas su vaiku? O gal ji tiesiog įbauginta ir tyli, nes „užauginta“ juk, kaip tas „auksinis vaikas“...
Tik man čia „užauginta“ sakyti liežuvis nesiverčia. Greičiau išdresuota kaip žvėriukas, kuris turi tik paklusti, negali turėti savo nuomonės ir privalo vyresnio bijoti. Buvo žiauriai liūdna ir graudu žinoti, kaip vaikus žaloja jų mylimiausi ir artimiausi žmonės.