„Jau praėjo beveik 6 metai nuo tada, kai nusprendžiau su vaikais grįžti į Lietuvą po 16 metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje. Reikėjo nuspręsti, kuriame mieste apsigyventi ir pasirinkau Šiaulius.
Pradžioje buvo daug reikalų, bet viskas ėjosi lyg per sviestą – greitai susiradau laikiną nuomojamą butą, kol ieškojau namo pirkimui.
Dvynėms suradau darželį, sūnui – mokyklą. Atrodė, kad viskas stoja į savo vietas. Sesuo patarė užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Ir štai čia manęs laukė tikras kultūrinis šokas.
M. Dubnikovas įvertino emigracijos rodiklius: reikia džiaugtis, bet grįžtančių laukia iššūkiai
Nuėjusi ten patekau pas pagyvenusią moterį, kuri, atrodė, buvo gerokai užsisėdėjusi savo darbo vietoje ir nelabai mačiusi kitokio pasaulio. Ji su manimi kalbėjo taip, lyg būčiau atėjusi prašyti išmaldos. Tonas – grubus, žeminantis, jokio noro komunikuoti ar išklausyti.
Jos kompiuteryje rodė, kad paskutinis mano darbas buvo pardavėjos. Jai visiškai nerūpėjo, kad Jungtinėje Karalystėje baigiau mokslus, turiu kitokios patirties ir įgūdžių.
Ji tiesiog pasakė: „Pas mus nėra informacijos apie tai, ką jūs ten baigėte ir kokią patirtį turite. Man rodo, kad dirbote pardavėja, todėl galiu pasiūlyti tik tokį darbą. Dabar reikia pardavėjų.“
Man tai buvo tikras šokas. Atsakiau, kad man visiškai nesvarbu, ką ji gali pasiūlyti – aš pati žinau, ką galiu ir kokio darbo ieškosiu. Darbo, kuris tiks man, o ne sistemai.
Susiję straipsniai
Išėjau iš kabineto jausdamasi taip, lyg kas būtų šlapiu skuduru trenkęs per veidą. Tą akimirką net pradėjau svarstyti – ar tikrai buvo verta grįžti į Lietuvą.
Vėliau mane nukreipė pas kitą specialistę, kuri turėjo padėti paruošti savo CV. Nors pati puikiai žinojau, kaip jį parengti, smalsumas nugalėjo – norėjau pamatyti, kokių dar žmonių sutiksiu šioje įstaigoje.
Ir čia manęs laukė visiška priešingybė. Moteris, kuri pakvietė mane į kabinetą, buvo tarsi diena ir naktis lyginant su pirmąja. Ji nuoširdžiai domėjosi: iki smulkmenų išklausinėjo, kokius mokslus baigiau, kokios mano patirtys, kokius talentus turiu, kiek kalbų moku. Ji davė daug vertingų patarimų, padrąsino ir parodė tikrą žmogišką požiūrį.
Išėjau iš jos kabineto pakylėta, su nauja motyvacija ir dar didesniu noru susirasti darbą, kuris man patiktų ir kuriame galėčiau save realizuoti. Išvada…
Tą dieną supratau vieną labai paprastą dalyką – visur yra skirtingų žmonių. Vieni gali per kelias minutes sugriauti tavo pasitikėjimą savimi, o kiti – vos keliais žodžiais jį sugrąžinti ir net sustiprinti.
Svarbiausia – pačiam žinoti savo vertę ir neleisti, kad kažkieno siauras požiūris ją sumenkintų. Nes kartais užtenka vieno žmogaus, kuris tavimi patikėtų, kad vėl atsirastų jėgų eiti pirmyn. Ir tada supranti – grįžimas namo buvo vertas visų iššūkių“, – savo asmenine patirtimi dalinosi į Lietuvą gyventi grįžusi moteris.