Kol vieną vasaros vakarą Nidoje tai nutiko man.
Į Nidą išvažiavau viena. Po skyrybų praėjo beveik metai, vaikai jau suaugę, o aš pirmą kartą gyvenime leidau sau savaitę nieko neveikti. Ilgi pasivaikščiojimai pajūriu, saulėlydžiai ant kopų – būtent to man ir reikėjo.
Vieną vakarą, eidama link Parnidžio kopos, pamačiau vyrą.
Santykių edukatorius Arnas Markevičius: „Santykiai yra nuolatinis skirtumų valdymas“
Pamačiau tik profilį. Bet širdis suspurdėjo taip, lyg man vėl būtų šešiolika.
Jis atsisuko. Kelias sekundes abu tylėjome.
Nebuvome matęsi daugiau nei dvidešimt metų.
Mokykloje buvome neišskiriami. Pirmieji pasimatymai, pirmas bučinys, pirmi laiškai. Visi sakė, kad tikrai susituoksime.
Bet gyvenimas pasuko visai kitu keliu.
Jis išvyko studijuoti į užsienį, aš likau Lietuvoje. Iš pradžių dar rašėme vienas kitam, paskui laiškai retėjo, kol vieną dieną jų nebeliko visai.
Susiję straipsniai
Per tuos metus abu sukūrėme šeimas, auginome vaikus, dirbome, skubėjome gyventi.
Tą vakarą kalbėjomės daugiau nei keturias valandas. Atrodė, kad visai niekas nepasikeitė. Juokėmės prisiminę mokyklą, mokytojus, kvailiausias jaunystės išdaigas.
Kitą rytą susitikome pusryčių. Po pietų išėjome prie jūros. Vakare vėl vaikščiojome marių pakrante.
Mintyse jau ėmiau save stabdyti: „Tu jau nesi paauglė. Neprisigalvok.“
Tačiau buvo neįmanoma nepastebėti, kad tarp mūsų vėl kažkas buvo.
Kitą dieną jis pasiūlė pasivažinėti.
123rf.com asociatyvioji nuotr.
Važiuodami daug tylėjome. Tada jis sustabdė automobilį šalikelėje ir pasakė, kad turi man kai ką prisipažinti.
Pamaniau, kad pasakys, jog vis dar mane myli.
Tačiau išgirdau visai ką kita.
„Prieš atvažiuodamas į Nidą buvau nusprendęs čia parduoti tėvų butą. Tai paskutinė vieta, kuri mane siejo su Lietuva. Po šios savaitės ketinau išvykti gyventi į užsienį... visam laikui“, - jo žodžiai buvo skaudus smūgis. Kurį laiką negalėjau ištarti nė žodžio.
Likimas mus suvedė būtent tada, kai jis ruošėsi viską užversti.
Jis prisipažino visą gyvenimą galvojęs, kaip būtų susiklostę, jeigu tada jis nebūtų išvykęs.
Tačiau dabar jis nebenori spėlioti. Nori tiesiog pabandyti.
Jis buto taip ir nepardavė. Pasiliko dar vieną priežastį grįžti čia.
Mes nebandome vytis prarastų metų. Jų niekas nesugrąžins.
Tačiau šiandien abu žinome viena – kartais likimas sąmoningai pavėluoja. Ne todėl, kad būtų pamiršęs, o todėl, kad kai kuriems susitikimams reikia laiko.