Šalia jo gyveno ir kelios katės.
Iš pradžių maniau, kad tai globos namų prižiūrimi gyvūnai. Vėliau sužinojau, kad jie yra beglobiai, tiesiog atklydę ir pasilikę šioje teritorijoje.
Lankydama močiutę vis dažniau pastebėdavau Meškiuką. Jis buvo tapęs savotiška globos namų dalimi – jį pažinojo gyventojai, darbuotojai ir lankytojai.
Minima pasaulinė gyvūnų diena: prieglaudų darbuotojai dalinasi, su kokiomis problemomis susiduria
Tačiau kartu pastebėjau ir kitą dalyką.
Gyvūnai neturėjo būdos ar kitos vietos, kur galėtų pasislėpti nuo lietaus, vėjo ar šalčio. Norėdama padėti pasiūliau atvežti gerą, namuose nenaudojamą šuns būdą.
Tuomet iš darbuotojų sužinojau, kad kažkas jau buvo padovanojęs būdą, tačiau jos neliko.
Vėliau apie gyvūnų situaciją kalbėjausi ir su socialine darbuotoja. Per tuos metus ne vieną kartą iš skirtingų darbuotojų girdėjau nuogąstavimų dėl šuns ateities. Negaliu šių pasakojimų pateikti kaip nustatytų faktų, tačiau jie paskatino mane dar labiau domėtis Meškiuko likimu.
Praėjusią žiemą, kai spaudė dideli šalčiai, pamačiau vaizdą, kuris suteikė vilties. Šuniukas kartu su katėmis buvo įleisti į prieangį ir gulėjo susiglaudę ant minkšto guolio.
Nuėjau padėkoti darbuotojoms. Tą dieną viena jų mane sustabdė. Ji prisiminė, kad anksčiau buvau siūliusi pagalbą ir vežusi gyvūnams maisto. Darbuotoja pasidalijo savo nerimu dėl Meškiuko ateities ir paprašė nepamiršti šio šuns. Palikau savo kontaktus ir pažadėjau padėti, jei tik tokios pagalbos prireiktų.
Susiję straipsniai
Skambučio nesulaukiau. Tačiau nerimas liko.
Po močiutės mirties nusprendžiau oficialiai kreiptis į savivaldybę ir rajono merą. Norėjau sužinoti, kas vyksta su šiuo šunimi.
Gautame atsakyme buvo nurodyta, kad šuns globos namuose nėra.
Tai neatsakė į svarbiausią klausimą – kas jam nutiko.
Todėl parašiau viešą kreipimąsi socialiniuose tinkluose „Ieškomas... Nematomas šuo“.
Netrukus paaiškėjo tiesa.
Meškiukas buvo rastas sunkiai sužalotas. Jam diagnozuotas sudėtingas kojos lūžis, erkės pernešta anaplazmozė ir kiti sveikatos sutrikimai. Juo rūpintis ėmėsi VšĮ „Letenėlių namai“, kurie surinko paramą, organizavo gydymą, operaciją ir reabilitaciją.
Atrodė, kad Meškiukas laimi kovą.
Deja, po kelių savaičių jo gyvybė užgeso.
Perskaičiusi atsisveikinimo žinutę „Letenėlių namų“ puslapyje supratau, kad ši istorija yra ne tik apie vieną šunį.
Ji yra apie atsakomybę.
Kas atsakingas už beglobį gyvūną, kuris ketverius metus (gal ir ilgiau) gyvena viešosios įstaigos teritorijoje?
Ar pakanka gyvūną pamaitinti? Ar pakanka jį paglostyti?
O gal atsakomybė prasideda tada, kai užtikriname jam saugumą, veterinarinę priežiūrą ir galimybę gyventi oriai?
Šiandien nebeieškau kaltųjų. Ieškau atsakymų.
Nes labai norėčiau, kad po Meškiuko istorijos daugiau nebereikėtų ieškoti kito „nematomo šuns“.
Jeigu ši istorija paskatins bent vieną žmogų nelikti abejingu, vadinasi, Meškiuko gyvenimas paliko labai svarbų pėdsaką.
Keliu klausimą: kas atsakingas už gyvūną, kuris ketverius metus gyvena tarp mūsų, bet neturi nė vieno oficialaus šeimininko?
Kiek dar Lietuvoje yra tokių Meškiukų, kuriuos pastebime tik tada, kai jau būna per vėlu?
Su viltimi, Rasa.