„Noriu pasidalinti šiandien Vilniuje matyta situacija, kuri mane labai sukrėtė. Su šeima laukėme troleibuso Švitrigailos gatvėje, M. K. Čiurlionio stotelėje. Su mumis buvo du mažamečiai vaikai.
Staiga viduryje kelio policijos pareigūnai sustabdė „Bolt“ vairuotoją. Iš to, ką matėme, pareigūnai prie jo priėjo ir pradėjo garsiai lietuviškai klausti: „Ar gražu mėtyti obuolį?“
Vairuotojas akivaizdžiai nesuprato, ką jam sako – skėsčiojo rankomis, bandė suprasti situaciją. Vėliau iš jo buvo pareikalauta parodyti dokumentus. Jis dokumentą padavė, pareigūnas nuėjo į policijos automobilį, o vairuotojas liko sėdėti savo automobilyje.
Lietuvių pyktį kelia kalbų nemokantys pavežėjai: pavojus ir kaltė krypsta į įstatymus
Po kiek laiko vairuotojas išlipo ir nuėjo link policijos automobilio, matyt, norėdamas išsiaiškinti, kas vyksta. Tuomet iš policijos automobilio per garsiakalbį jam buvo pradėta šaukti: „Eik į mašiną.“
Jis akivaizdžiai nesuprato. Pareigūnai pakartojo tą patį dar garsiau. Net mes, stovėdami stotelėje, bandėme jam angliškai paaiškinti, kad jis turėtų grįžti į savo automobilį.
Galiausiai jis grįžo. Mes nežinome, kuo ši situacija baigėsi, nes atvažiavo mūsų troleibusas ir turėjome išvykti. Noriu aiškiai pasakyti: jeigu žmogus iš tiesų metė obuolį į kelią ar kitaip pažeidė taisykles, žinoma, policija turi teisę jį sustabdyti ir išsiaiškinti aplinkybes. Aš to nekvestionuoju.
Mane sukrėtė visai kas kita. Žmogus akivaizdžiai nesuprato lietuviškai. Ir vis dėlto į jį buvo nuolat kreipiamasi tik lietuviškai, vis garsiau ir griežčiau, tarsi garsesnis balsas savaime padėtų suprasti kalbą.
Susiję straipsniai
Bet žmogus, kuris nesupranta lietuviškai, nuo šaukimo lietuviškai nepradės jos suprasti. Man buvo ypač nejauku tai matyti kartu su vaikais. Vaikai visą kelią klausinėjo: „Kodėl policininkai ant jo taip rėkė? Kodėl jie jam nepasakė taip, kad jis suprastų?“
Ir ką aš turėjau jiems atsakyti? Kaip mokyti vaiką pagarbos kitam žmogui, kantrybės, empatijos ir gebėjimo padėti tam, kuris nesupranta kalbos, jeigu prieš jo akis valstybės pareigūnai elgiasi priešingai?
Man ši situacija paliko labai nemalonų jausmą. Net ne tiek pyktį, kiek svetimą gėdą. Aš nežinau, ar šioje situacijoje buvo diskriminacijos motyvas, todėl nenoriu jo priskirti žmonėms, kurių motyvų negaliu žinoti. Tačiau iš šalies tai atrodė labai nepagarbiai ir skaudžiai – ypač žmogaus, kuris akivaizdžiai susidūrė su kalbos barjeru, atžvilgiu.
Situaciją matėm ne tik mes, bet ir daugiau žmonių. Kokia kultūrą mes atspindim?
Todėl noriu viešai paklausti: ar tikrai taip turėtų atrodyti policijos bendravimas su žmogumi, kuris nesupranta lietuvių kalbos? Ar tikrai nėra būdų paprastai, ramiai ir pagarbiai paaiškinti žmogui, ko iš jo reikalaujama? Ką man atsakyti savo vaikams, kurie policiją laiko „šventa“? O paskui stebimės, kodėl mokykloje vyksta patyčios?
R. Danisevičiaus nuotr.
Policijoje tokio įvykio nėra įregistruota
Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai, kurie valdo pajėgas Vilniaus apskrityje, tokio ar panašaus įvykio nėra registravę, todėl patvirtinti ar paneigti skaitytojos informacijos neturi galimybės.
„Lietuvos pareigūnai mokosi užsienio kalbų. Užsienio kalbų (dažniausiai – anglų) mokymasis yra integruotas tiek į pradinį pareigūnų rengimą, tiek į jau dirbančių statutinių pareigūnų kvalifikacijos tobulinimą, todėl esant poreikiui bendrauti su užsienio valstybių piliečiais, pareigūnai tai geba ir naudoja užsienio kalbų žinias. Išskirtinais atvejais gali būti naudojamasi ir vertėjų paslaugomis“, – teigė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai.