„Esu viena iš tūkstančių Lietuvos mamų, kuri šiandien išgyvena visišką sistemos patyčią. Kadangi šiuo metu teisme kovoju už savo vaiko teises ir privalau jį apsaugoti, prašau šį laišką publikuoti visiškai anonimiškai.
Tačiau aš nebegaliu tylėti. Šis tekstas – tai ne šiaip nuomonė. Tai yra klyksmas iš tų žemų ir tamsių vietų, į kurias Lietuvos teisinė sistema įstumia dirbančias, atsakingas motinas.
Kodėl Lietuvos valstybė verčia smurto aukas klauptis prieš skriaudėjus?
Dr. Agnė Tvaronavičienė papasakojo, kaip mediacija padėtų kovoti su patyčiomis
Šis tekstas yra parašytas iš gilaus skausmo, pykčio ir tos nepakeliamos nuoskaudos, kurią kasdien jaučia vienišos Lietuvos moterys. Tai manifestas apie tai, kaip mūsų valstybė, garsiai deklaruojanti paramą motinystei ir šeimai, realybėje atsuka nugarą ir palieka motiną finansiškai bei emociškai kraujuoti vieną.
Ką išgyvena mama, kuri 100 procentų viena neša atsakomybę už savo vaiką?
Ji išgyvena absurdą. Kai moteris, patyrusi fizinį smurtą, praėjusi skausmingas skyrybas, bando teisiniu keliu pareikalauti to, kas jos vaikui priklauso pagal įstatymą – padidinti išlaikymą iki realių vaiko poreikių – teismas jai trenkia durimis prieš nosį. Ieškinys atmetamas mechaniškai.
Priežastis? „Privalomoji mediacija“. Įsiklausykite į šitą baisų teisinį terminą. Valstybė ir teismai smurto auką prievarta verčia eiti, sėstis prie bendro stalo ir „taikiai tartis“ su parazituojančiu skriaudėju. Su žmogumi, kurio vaiko gyvenime realiai nėra jau trejus metus. Kuris neranda laiko paskambinti, nelanko vaiko, nesilaiko jokių sutarčių, neprisideda nei euru prie pirmos klasės pasiruošimo, nei prie vaistų, kai vaikas serga.
Susiję straipsniai
Į bet kokį mamos prašymą padėti atsako įžeidinėjimais arba visišku ignoravimu. Ir su šituo žmogumi moteris privalo „medijuoti“? Čia yra pasityčiojimas. Kol mama skaičiuoja paskutinius centus, draskosi darbuose, bando keisti profesiją ir mokytis, kad tik išlaikytų vaiką, kita pusė socialiniuose tinkluose visiškai atvirai ir begėdiškai demonstruoja prabangias keliones į užsienį bei poilsį jachtose. Ir įstatymas šitą prabangą gina, vilkindamas procesus!
Dabartinis Civilinio proceso kodeksas yra aklas. Jei smurtas šeimoje yra „istorinis faktas“, įvykęs prieš kelerius metus, sistema jį tiesiog nubraukia. Ji pamiršta moters patirtą baimę ir verčia ją vėl išgyventi tą patį pažeminimą, maldaujant dingusio tėvo malonės. Tai nėra taikus sprendimas – tai įrankis vyrams toliau tyčiotis iš motinos ir vaiko.
Vaikas nėra vieno žmogaus reikalas. Tai dviejų žmonių atsakomybė. Jei biologinis tėvas atsisako auginti, jis privalo besąlygiškai, tyliai ir greitai prisiimti maksimalią finansinę naštą, o ne gauti iš valstybės laiko vilkinimo dovanas. Mes reikalaujame skubių ir neatidėliotinų Civilinio proceso kodekso pataisų: Visiškas privalomosios mediacijos panaikinimas bylose dėl išlaikymo didinimo, jei šeimoje yra užfiksuotas smurto faktas arba jei tėvas ilgiau nei 6 mėnesius piktybiškai nedalyvauja vaiko gyvenime.
Mediacijos terminų sutrumpinimas iki 7 dienų tais atvejais, kai atsakovas ignoruoja kvietimus. Jei jis per savaitę neatsakė – pažyma išduodama iškart, o motinos ieškinys teismą turi pasiekti nedelsiant.
Aš nesigėdiju šito teksto. Aš esu teisus žmogus, ginantis savo vaiką. Ir mes, visos Lietuvos mamos, esame teisios. Mes netylėsime tol, kol šitas aklas įstatymas nebus pakeistas“, – „Bendraukime“ pagalbos prašė moteris.
Nukentėjęs nuo smurto pats nusprendžia, ar nori ginčą spręsti mediacijos pagalba
Šią situaciją komentuodama Lietuvos mediatorių rūmų pirmininkė Indrė Kasiulaitė pabrėžė, kad mūsų šalyje taikoma praktika atitinka geriausius tarptautinius standartus ir užsienio šalių praktiką bei sudaro galimybę asmeniui, nukentėjusiam nuo smurto artimoje aplinkoje, pačiam nuspręsti ar nori pamėginti šeimos ginčą spręsti mediacijos pagalba ar kreiptis tiesiai į teismą.
„Lietuvos mediatorių rūmai atkreipia dėmesį, kad viešojoje erdvėje išsakomos asmeninės patirtys sprendžiant šeimos ginčus yra itin svarbios ir turi būti vertinamos jautriai. Dažnai tarp tėvų kylantys ginčai dėl matymosi tvarkos nustatymo ar jo keitimo, išlaikymo dydžio nustatymo ar jo keitimo bei kiti su vaikais susiję klausimai, ypač jei jų sprendimas vyksta anksčiau patirto smurto artimoje aplinkoje kontekste yra emociškai sudėtingi, o konfliktuojančios pusės įprastai patiria didelę emocinę įtampą ir jaučia nesaugumą.
Lietuvos mediatorių rūmai mano, kad diskutuojant apie privalomąją mediaciją ir jos daromą poveikį svarbu visuomenei pateikti tikslią informaciją apie šiuo metu Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą ir pagrindinius mediacijos proceso principus.
Šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad šeimos ginčo atvejais, prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo sprendimo, šalys privalo pasiūlyti jį spręsti taikiai, inicijuojant privalomąją mediaciją. Kartu Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnis numato išimtis privalomosios mediacijos reikalavimui atvejais, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir egzistuoja įstatyme numatytos aplinkybės.
Tokios aplinkybės yra paskirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, bylos, susijusios su smurtu artimoje aplinkoje, nagrinėjimas teisme arba priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, taip pat atvejais kai įstatymų nustatyta tvarka įgaliotas teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjektas yra išdavęs pažymą apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje.
Taigi, Lietuvoje taikoma praktika atitinka geriausius tarptautinius standartus ir užsienio šalių praktiką bei sudaro galimybę asmeniui, nukentėjusiam nuo smurto artimoje aplinkoje, pačiam nuspręsti ar nori pamėginti šeimos ginčą spręsti mediacijos pagalba ar kreiptis tiesiai į teismą.
Taigi, nors teisinis reguliavimas numato išimtį privalomosios mediacijos reikalavimo įgyvendinimui asmenims patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje, vis dėlto praktika rodo, kad šia galimybe asmenys yra linkusios pasinaudoti.
Mediacija grindžiama savanorišku ginčo šalių apsisprendimu dalyvauti mediacijoje ir šalių autonomijos užtikrinimu viso mediacijos proceso metu. Šiuo metu taikomas privalomosios mediacijos reikalavimas reiškia prievolę pamėginti ginčą spręsti taikiai mediatoriaus pagalba, tačiau jokiu būdu nenumato pareigos dalyvauti procese ar pareigos pasiekti susitarimą ar priimti bet kokį šaliai nepriimtiną sprendimą. Net sutikus dalyvauti mediacijoje abi šalys gali iš jo bet kada pasitraukti apie tai informuodamos mediatorių ir kitą pusę, nenurodant pasitraukimo priežasčių.
Mediacijos įstatyme taip pat numatyta, kad mediatorius turi nutraukti mediaciją, jeigu, įvertinęs konkrečias civilinio ginčo aplinkybes ir savo kompetenciją, mano, kad galimas susitarimas būtų neįvykdomas ar neteisėtas arba kad mažai tikėtina, jog tęsiant mediaciją ginčas bus išspręstas taikiai. Tai reiškia, kad mediacija neturėtų būti tęsiama formaliai ar priverstinai. Mediatorius pradėdamas bendrauti su šalimis įprastai įvertina atvejo tinkamumą mediacijai. Pareiga vertinti konkretaus ginčo aplinkybes išlieka, kol vyksta mediacija. Taigi, paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių pavyzdžiui tęsti mediaciją tampa nesaugu, ir matydamas, kad mediacijos tęstinumas nėra prasmingas ar tinkamas, mediatoriui atsiranda pareiga ją nutraukti.
Svarbu pažymėti ir tai, kad visais atvejais mediacijos procesas turi būti organizuojamas atsižvelgiant į konkrečią situaciją, šalių lūkesčius ir saugumo poreikius. Mediacija nebūtinai reiškia, kad šalys turi sėdėti prie vieno stalo ar tiesiogiai bendrauti akis į akį. Priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti organizuojami individualūs susitikimai, taikoma vadinamoji šaudyklinė mediacija, kai šalių komunikacija vyksta per mediatorių, taip pat gali būti naudojamos nuotolinės komunikacijos priemonės ar kiti sprendimai, leidžiantys procesą organizuoti saugiai ir tinkami konkrečiai situacijai.
Lietuvos mediatorių rūmai kartu pripažįsta, kad ne kiekvienas šeimos ginčas yra tinkamas mediacijai ir ne kiekvienoje situacijoje mediacija gali būti veiksmingiausias ginčo sprendimo būdas. Praktikoje pasitaiko itin sudėtingų ir stipriai išsieskalavusių konfliktų, kuriuose konstruktyvus dialogas tampa labai sudėtingas arba objektyviai mažai tikėtinas. Tačiau pavieniai itin sudėtingi atvejai neturėtų leisti daryti išvados, kad mediacija kaip ginčų sprendimo metodas yra neveiksmingas.
Ginčai dėl vaikų išlaikymo, bendravimo su vaikais tvarkos ir kitų šeimos klausimų sudaro reikšmingą mediacijos praktikos dalį. Nors tokiose situacijose tarp tėvų dažnai būna susikaupę daug emocijų, pykčio ir nepasitikėjimo, praktika rodo, kad daliai tėvų mediacijos pagalba pavyksta susitelkti ir rasti abiem šalims priimtinus sprendimus, kurie geriausiai atliepia ir vaiko interesus.
Nuo privalomosios mediacijos reikalavimo įtvirtinimo 2020 metais, šeimos mediacijų skaičius kasmet stabiliai auga. Daugiau nei pusėje mediacijos atvejų šalims pavyksta pasiekti susitarimą. Turimi rezultatai leidžia teigti, kad kai ginčo šalys tinkamai informuotos apie savo teises, o pati mediacija inicijuojama ir vykdoma laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, ji gali būti itin veiksminga šeimos ginčų sprendimo priemonė, padedanti išspręsti ne tik tarp šalių kilusį ginčą, bet ir atkurti tarp jų socialinę taiką.
Ši ir panašios viešojoje erdvėje išsakomos istorijos atkreipia dėmesį į svarbią sritį, kuriai, Lietuvos mediatorių rūmų vertinimu, reikėtų skirti daugiau dėmesio – tinkamam visuomenės informavimui apie privalomosios mediacijos išimtis, mediacijos proceso principus ir ginčo šalių teises.
Žmonėms turi būti nuolat ir aiškiai bei suprantamai pateikiama informacija apie tai, kada privalomoji mediacija yra taikoma, kada ji netaikoma, kokios išimtys numatytos smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims. Asmenys turi žinoti, kad privalomoji mediacija nereiškia pareigos susitarti, o abi ginčo šalys turi teisę apsispręsti dėl savo dalyvavimo procese, taip pat dėl mediatoriaus kandidatūros, mediacijos formos ir pobūdžio bei tvarkos, kaip ir teisę bet kada pasitraukti iš proceso nepatiriant su tokiu sprendimu susijusių neigiamų pasekmių.
Mediacijos paskirtis nėra priversti žmogų nusileisti, susitaikyti ar palaikyti santykius, kuriuose jis jaučiasi nesaugiai. Jos tikslas – tais atvejais, kai tai yra tinkama ir įmanoma, sudaryti sąlygas šalims pačioms ieškoti sprendimų. Kai mediacija konkrečioje situacijoje nėra tinkama ar nebėra perspektyvi, visais atvejais turi būti užtikrinama asmens teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Todėl Lietuvos mediatorių rūmai palaiko nuolatinę diskusiją apie mediacijos sistemos tobulinimą ir kartu pabrėžia, kad diskusija apie galimus sistemos trūkumus turėtų būti grindžiama tikslia informacija apie galiojantį teisinį reguliavimą, mediacijos principus ir realias ginčo šalių teises“, – komentavo Lietuvos mediatorių rūmų pirmininkė Indrė Kasiulaitė.