Realistinis pasaulio vertinimas ilgą laiką težinojo tik dvi viena kitą papildančias valstybių galias - kietąją ir minkštąją. Pirmoji dažniausiai rėmėsi ginklu, griežta retorika ir bekompromisiu siekiu dominuoti. Tuo tarpu antroji tebuvo it pastarosios „geroji pusseserė“, verčiau besirenkanti taikias derybas ar strateginį bendradarbiavimą. Šiuo atveju spaudimo ir prievartos mechanizmas buvo iškeičiamas į vilionę, kuri ilgainiui pavirsdavo ne į ką kitą kaip į tą pačią iki koktumo nudailintą diplomatiją. Tą, kuri po šimtu gražbylystės sluoksnių vis dėlto slepia ir kitus savo kėslus. Tikresnius – ne visada tokius dorus ir teisingus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kad ir kaip ten bebūtų, kurį laiką būtent šitoks ir buvo pasaulis – arba kariaujantis, arba sau meluojantis. Kartais – ir toks, ir toks. Tačiau nūdien jau galima išvysti ir dar vieną tarptautinės galios skleidimo atšaką – „sumaniąją galią“. Ši – tai savotiškas tarpinis variantas tarp ginklo ir vilionės, labai dažnai randamas ne kur kitur kaip po pačiu nekalčiausiu kasdienio gyvenimo ritualu. Tokiu kaip maistas.
Kad tai nėra vien tik iš piršto laužta, įrodo ir jau trečius metus Hillary Clinton vykdomos pertvarkos Baltųjų Rūmų virtuvėje. Ilgą laiką ant stalo dominavusius ir jau tradiciniais tapusius prancūzų kulinarijos šedevrus ji pakeitė šiuolaikinės amerikietiškos virtuvės patiekalais, o prancūzų virtuvės virtuozus – šefais amerikiečiais. Ir tai tebuvo tik pradžia. Tolimesnės reformos nusėdo ties tuo, kaip maistas yra pasirenkamas, kaip gaminamas ir kaip patiekiamas. Visi maisto produktai dabar privalėjo būti išauginti vietinėje ekosistemoje, o jei tai dar ir nesipyko su ekologiškumo idėjomis – juo geriau.
Kaip tai susiję su „sumaniosios galios“ diplomatija? Pasak pačios JAV valstybės sekretorės, savo šalies virtuvės ir su ja susijusių ceremonijų bei vertybių demonstravimas yra labai galingas, tačiau neretai tiesiog neįvertinamas diplomatinis įrankis. Maistais, kuriuo prie vieno stalo dalijasi skirtingų šalių politiniai lyderiai, simbolizuoja kultūrinį tarpusavio supratimą bei sukuria išskirtinę aplinką kasdienės formalios diplomatijos vedimui.
Dėl šios priežasties H. Clinton neseniai pasirašė po Diplomatinio Kulinarinio Bendradarbiavimo iniciatyva, kuria bus siekiama ir toliau skatinti „maisto diplomatiją“ Baltuosiuose Rūmuose. Pagerinus maisto gaminimo bei patiekimo standartus ir koncentruojantis ties sezoniškumu bei vietine produkcija, tikimasi pagerinti ir kasdienės diplomatijos kokybę, o kultūrinį tarpusavio supratingumą, manoma, turėtų paskatinti kulinarinė kelionė po Ameriką, kaip tik ir įvykstanti prie diplomatinių pietų stalo.
„Maistas yra svarbus“, - teigia už protokolą atsakinga esanti Capricia Panavic Marshall, kadangi aptarinėti svarbius klausimus ir spręsti esmines problemas politikai geriausiai gali tik atpalaiduojančioje, svetingoje ir patrauklioje aplinkoje. Tokią aplinką kaip tik ir gali sukurti gardus maistas.
Be abejo, nepamirštama ir pačių svečių. Stengiantis pamaloninti kiekvieną jų, į patiekalus inkorporuojama bent nedidelė užuomina į jų nacionalines virtuves. Pasak pačios H. Clinton, tai - lyg nedidelis priminimas apie namus. Kai vasario mėnesį Baltuosiuose Rūmuose lankėsi Kinijos viceprezidentas, virtuvėje plušo kinų amerikietis šefas Ming Tsai, o ant stalo buvo patiekta sojų padaže marinuota juodoji menkė su ryžiais, džiovintais vaisias ir kiaulienos dešrelėmis. Balandį viešėjusiems Davidui Cameronui ir jo žmonai pietus ruošė britė, šiuo metu Jungtinėse Valstijose gyvenanti April Bloomfield, kurios kulinariniais šedevrais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas itin žavisi.
Na, o visų Benjamino Natanyahu apsilankymų metu stengiamasi nepamiršti pasirūpinti šviežiu humusu (tradicine Artimųjų Rytų avinžirnių tyre su sezamų pasta ir česnakais), dėl kurio Izraelio vyriausybės vadovas ne kartą su malonia nuostaba veide yra tarstelėjęs, jog jam buvo patiektas ne tik maistas, bet geras maistas.
Šiaip ar taip neverta ginčytis dėl to, jog maistas yra svarbus, ir ne tik kaip gyvybės palaikymo atributas. Tiek jis, tiek ir pats valgymo drauge procesas jau nuo senų laikų laikomas bendrystės atspindžiu. Tuo pačiu tai yra ir sumanus bei tikslingas būdas patraukti bei sudominti diplomatus, paskatinti tolimesnį dialogą ir paskleisti savąją diplomatinę žinią.
O JAV žinia tegali būti tik viena – dominavimas ir galia. Tad net ir tam tikros užuominos į besisvečiuojančių užsienio diplomatų virtuves tėra tik subtilus žaidimas. Šiuo gestu veikiau tik tarstelima „mes jus gerbiame ir vertiname“, tuo pat metu balsiai rėkiant „vis dėlto mes esam tai, kas svarbiausia, ir tai, pagal kieno taisykles reikia žaisti“. Kitaip tariant, bandymas įtikti savo svečiams tėra tik maskuojanti priedanga, po kuria slepiasi gerokai didesnis noras palenkti į savo pusę.
Štai jums ir „sumaniosios galios“ vizijos atspindys. Manipuliacija, kaip kad daug kas pasakytų. Šiaip ar taip, diplomatija ne visada yra tik malonybių kratinys, pasibaigiantis šūsnimis sutarčių bei įsipareigojimų. Kartais tai tiesiog lėkštė garuojančios sriubos. Savotiškas gardus žaidimas, kurio taisykles, akivaizdu, JAV yra labai gerai įvaldžiusi.
Tokiu atveju iškyla klausimas, ar ir mūsiškėje Prezidentūros virtuvėje yra skiriama pakankamai dėmesio tam, kad būtų atskleisti lietuviškos kulinarijos ypatumai? Ar yra stengiamasi bent prie pietų stalo atskleisti mūsų šalies savitumą, ilgą istoriją ir tradicijų laikymąsi? O gal tiesiog, kaip įprastai, pataikaujama italams, patiekiant lėkštę makaronų su parmezanu (taupymo sumetimais gal net su „Džiugu“), o prancūzams – mėsingąsias lietuviškas sraiges?