Pastatą suprojektavo britų architektų bendrovė „Balfours“. Jo architektūra buvo kuriama ne dėl grožio – visa sudėtinga rampų, laiptų, tiltelių ir vidinių kiemų sistema buvo pritaikyta tam, kad gyvuliai būtų kuo efektyviau vedami per skerdimo procesą.
Šiandien sunku patikėti, kad tarp tų pačių betoninių sienų kadaise vyko visai kitoks gyvenimas. Dabar čia įsikūrusios parduotuvės, tatuiruočių studijos, kavinės, o ant laiptų fotografuojasi jaunavedžiai bei kuriami vaizdo įrašai socialiniams tinklams.
Pastatas veikė kaip milžiniška mašina
Susiję straipsniai
Komplekso struktūra buvo neįprasta net savo laikmečiui. Išorinėje stačiakampėje pastato dalyje buvo įrengti gyvulių gardai ir skerdenų šaldymo patalpos, o vidinėje, žiedo formos dalyje – skerdimo salės ir centrinis branduolys.
Skirtingus aukštus jungė tiltai, kuriais gyvuliai ir vėliau jau skerdenos būdavo nukreipiamos į atitinkamas zonas. Tiltų plotis taip pat buvo apskaičiuotas pagal gyvulių dydį – jie buvo pakankamai siauri, kad gyvuliai negalėtų apsisukti, o sienos tokios aukštos, kad šie nematytų, kas vyksta aplinkui.
Visa tai veikė tarsi mechanizuota linija, kurios architektūra buvo tiesiogiai susieta su funkcija.
Šiandien būtent ši struktūra ir yra didžiausia pastato intriga – čia galima klaidžioti tarp siaurų laiptų, rampų ir 26 pasvirusių vadinamųjų oro tiltų, jungiančių skirtingas komplekso dalis. Priklausomai nuo paros meto ir oro, erdvėse nuolat keičiasi šviesa ir šešėliai.
Architektūroje – kinų filosofijos ženklai
Pastato kompozicija siejama ir su tradicine kinų samprata „apvalus dangus, kvadratinė žemė“.
Apvalumas čia simbolizuoja judėjimą, o kvadratas – stabilumą ir tvirtumą. Tokia priešprieša šiame masyviame betoniniame komplekse sukuria savotišką pusiausvyrą.
Nors pastatas iškilo dar iki brutalizmo architektūros išpopuliarėjimo, šiandien jis neretai siejamas būtent su šiuo stiliumi – dėl grubaus betono, monumentalių formų ir itin stipraus erdvės poveikio.
Skerdykla veikė kelis dešimtmečius
1937 metais pastatą perėmė Japonijos okupacinės pajėgos, vėliau jis atiteko Kinijos valdžiai ir savo pirminę funkciją išlaikė iki XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos.
Vėliau čia veikė mėsos perdirbimo, maisto gamybos, mokslinių tyrimų bendrovės, o vienu metu – ir farmacijos įmonė.
Galutinai skerdyklos veikla nutrūko 2002 metais. Po šešerių metų architektui Chongxin Zhao buvo patikėta kompleksą atgaivinti taip, kad nauja funkcija neužgožtų jo architektūros ir istorijos.
Todėl pastatas nebuvo paverstas blizgančiu nauju prekybos centru. Nors rekonstrukcijos metu atsirado daugiau stiklo ir šiuolaikinių elementų, pirminė betoninė struktūra liko pagrindiniu komplekso akcentu.
„New Atlas“ nuotr.
Dabar čia – visai kitas gyvenimas
Buvę gardai ir gamybinės patalpos šiandien suskaidyti į mažesnes erdves, kuriose veikia biurai, studijos, kavinės, klubai ir restoranai. Kai kurios parduotuvės orientuojasi į kūrybines industrijas ir tradicinius amatus.
Tačiau „1933 Old Millfun“ šiandien išgyvena dar vieną keistą etapą. Šanchajuje prekybos centrai tapo milžiniškais laisvalaikio kompleksais su parkais, žaidimų zonomis, čiuožyklomis ir kitomis pramogomis, todėl niūrus betoninis labirintas ne visada gali su jais konkuruoti.
Dėl to kai kurios komercinės erdvės čia ištuštėjusios, o lankytojų srautai nėra tokie dideli, kaip tikėtasi.
„New Atlas“ nuotr.
Vis dėlto pastatui išnykti negresia – jis laikomas kultūriškai ir istoriškai svarbiu objektu.
Ir galbūt būtent dėl to ši vieta taip stipriai veikia lankytojus: grožis čia neatsiejamas nuo žinojimo, kam visa ši architektūra kadaise buvo sukurta.
Siauros laiptinės, aukštos betoninės sienos ir grublėtos rampos šiandien atrodo estetiškai ir fotogeniškai, tačiau kadaise kiekvienas jų centimetras turėjo labai konkrečią ir kur kas niūresnę paskirtį.
Parengta pagal "New Atlas"