Ankstyva viešnagė
2016-ųjų pavasarį, kai tik sužėlė gamyklose žolė ir ūkininkai išginė avis į ganyklas, netruko pasigirsti ir nuoskaudų.
Aukštaitijos ūkininkai, auginantys avis Šimonių girios apylinkėse, gegužę vienas po kito ėmė svaidytis pykčio žaibais. Vienądien vilkai Aušros kaime, esančiame netoli Debeikių miestelio, papjovė 11 avių. Dar po keleto dienų 14 avių išguldė Andrijoniškio seniūnijoje.
Įprasta, kad vilkai į avių bandas įsisuka antrojoje vasaros pusėje, kai pradeda mokyti jauniklius medžioklės. Tačiau praėjusią vasarą pasipiktinimo šauksmai iš ūkių sklido jau liepą.
Tuo, kad vilkai, nepaisydami elektrinių užtvarų, į Safolko veislės mėsinių avių bandą įsisuko keletą kartų, vidurvasarį skundėsi ir Varėnos rajone esančios bendrovės vadovas. Iš viso šie žvėrys išpjovė daugiau nei 30 jo bandos avių, dar dešimtį sužeidė.
Atakos vis dažnesnės
Vilkai medžioklės meno jauniklius dažniausiai moko Anykščių, Biržų, Lazdijų, Vilkaviškio, Varėnos, Šilalės, Šilutės, Tauragės rajonuose. Lietuvoje yra apie 2 mln. hektarų miškų, tinkamų vilkams gyventi.
Per visus 2015 metus vilkai išpjovė kone 1000 galvijų, o ūkininkų patirtai žalai atlyginti buvo sumokėta 113 tūkst. eurų kompensacijų. Kokios žalos vilkai pridarė 2016-aisiais, galutinių duomenų dar nėra.
Pasak Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjo Zbignevo Glazko, per devynis 2016-ųjų mėnesius – nuo sausio iki rugsėjo 1-osios, vilkai į gyvulių bandas įsisuko 245 kartus – papjovė arba sužalojo 689 galvijus, o jų padaryta žala, savivaldybių skaičiavimu, siekė 70 530 eurų.
2015-aisiais per tą patį laiką vilkai medžiojo rečiau – būta 189 jų atakų, per kurias buvo papjauti arba sužaloti 497 gyvuliai. Žala siekė 62 tūkst. eurų.
„Surenkame šiuos duomenis ne metų pabaigoje, bet rugsėjį, kad prieš sezoną galėtume nustatyti vilkų medžioklės limitą“, – užsiminė Z.Glazko. Pačių plėšrūnų – vilkų bei lūšių populiacijos dydis vertinamas kiekvienų metų vasarį arba kovą. Paskutinį kartą ši apskaita buvo atlikta 2015-aisiais. Tuomet pagal pėdsakus sniege buvo nustatyta, kad šalies miškuose gyvena bent 292 vilkai ir 97 lūšys.
2016-aisiais to padaryti nepavyko – nurodytomis apskaitos dienomis tiesiog nebuvo sniego.
Prieš porą metų patvirtintame Vilko populiacijos gausos reguliavimo plane numatyta, kad Lietuvoje ūkiškai leistinas didžiausias jos dydis – 400 individų.
Medžioklės kvotos – didesnės
Vilkų medžioklės sezonas trunka nuo spalio 15-osios iki balandžio 1 dienos.
2016–2017-ųjų sezoną, kaip ir ankstesnį, leista sumedžioti 60 vilkų. Maždaug tiek jų būdavo sumedžiojama, kai apskritai skaičius nebuvo ribojamas, pavyzdžiui, 2004-aisiais. Per pastaruosius penkiolika metų daugiausia – kone 90 vilkų – nušauta 2001-aisiais, mažiausiai – 2011-aisiais: dvylika. Tačiau po metų šis skaičius šoktelėjo vos ne iki penkiasdešimties.
„2015-aisiais medžioklės kvotų limitas iki gruodžio pradžios jau buvo išnaudotas, o štai iki 2016-ųjų pabaigos ši kvota dar nebuvo išeikvota: sumedžioti 44 vilkai. Kol tai nepadaryta, savivaldybės negali kreiptis, kad kvota būtų padidinta“, – kalbėjo Z.Glazko.
Paprastai tokių prašymų Aplinkos ministerija sulaukia kiekvienais metais, ir nebūtinai per medžioklės sezoną. Tačiau savivaldybės skųsdavosi, kad gauti tokį leidimą ypač sunku.
Tad nuo 2016-ųjų rugsėjo buvo supaprastinta specialių leidimų nušauti vilką išdavimo tvarka. Bet ir gavus tokį leidimą sumedžioti vilką, kai nėra sniego, retai kada pavyksta.
Žala – didelė, pinigų – striuka
Ūkiams vilkų padaryta žala apskaičiuojama atsižvelgiant į tam tikrą schemą – Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos pasėliams ir ūkiniams gyvuliams įvertinimo metodiką. Ją yra patvirtinę du – ir aplinkos, į žemės ūkio ministrai.
„Vienais atvejais vilkų padaryta žala nustatoma atsižvelgiant į tuometę mėsos supirkimo kainą rinkoje. Kitais – kompensacija mokama atsižvelgiant į veislinio gyvūno įsigijimo dokumentus.
Trečiais ji atlyginama pagal veterinarijos gydytojo išrašytą pažymą kompensuojant sužaloto galvijo gydymo išlaidas“, – aiškino Z.Glazko.
Jo nuomone, atsižvelgiant vien į augantį žalos dydį nevalia vienareikšmiškai tvirtinti, kad smarkiai padaugėjo vilkų. Mat per pastaruosius porą metų smarkiai didėjo ir avių bandos – lengviau pasiekiamas tapo ir „šis grobis“.
„Tačiau mums, valdininkams, visada tenka būti tarp dviejų ugnių. Viena, mes reglamentuojame vilkų – saugomos rūšies gyvūnų – apsaugą ir turime įsukti visus saugiklius, garantuojančius, kad populiacijos dydis būtų deramai valdomas. Tam nustatomos ir medžioklės kvotos.
Kitoje pusėje visada atsiduria ūkininkai, kurie patiria vis daugiau nuostolių. Ir jie pyksta, kad medžioklės kvotos yra per mažos.
Bet akivaizdu ir tai, kad anaiptol ne visi avių augintojai įrengia tinkamą apsaugą. Pavyzdžiui, iš tų kone 700 vilkų papjautų gyvulių maždaug trys ketvirtadaliai buvo neapsaugoti – nebuvo įrengta nei elektrinių aptvarų, nei tvorų“, – kalbėjo Z.Glazko.
Vilkai buvo, yra ir turi būti
Anot gamtininkų, jokių kalbų negali būti apie vilkų populiacijos išnaikinimą. Vilkai yra gamtos dalis ir jie tiesiog turi būti. Ir, saugant gamtą, reikia saugoti ne vieną kokią nors gyvūnų rūšį, bet visumą.
Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius ne kartą yra sakęs, kad viena ūkininkų klaidų – viltis, kad vieną kartą įsisukę į aptvarą vilkai kitą sykį atakos nebekartos. Jie puola ir puola iš naujo. Vienintelė išeitis – nors savaitę gyvulių naktimis nepalikti be priežiūros.
Ši asociacija siūlo naudoti tris pagrindines apsaugos nuo vilkų priemones: elektrinę juostinę tvorą, elektrinį tinklą ir stambius aviganius šunis. Pavyzdžiui, Lenkijoje gyvulius dažniausiai saugo Podhalės aviganiai.
Reikia mokslininkų pagalbos
Pasak gamtininko, A.Stulginskio universiteto doktoranto Petro Adeikio, vilkų populiaciją reikia reguliuoti – jų negali būti per daug. Bet nevalia jų ir išnaikinti.
“Ūkininkai, kurie augina avis, dažniausiai būna ir medžiotojai. Jiems, aišku, būtų geriausia, kad apskritai vilkų nebeliktų. Nes medžiotojai šiuos žvėris laiko ir savo konkurentais.
O žalieji irgi perlenkia lazdą teigdami, kad vilkus reikia apskritai palikti ramybėje. Esant tokiai didžiulei urbanizacijai tai tikrai būtų nesusipratimas. Šių žvėrių paplitimą reikia reguliuoti“, – kalbėjo P.Adeikis.
Jo nuomone, karo padėtį tarp ūkininkų ir kraštutinių žaliųjų galėtų prigesinti mokslininkai. Jie turėtų apskaičiuoti ir nustatyti optimalų vilkų skaičių Lietuvoje. Reikia ir kuo tikslesnės apskaitos. O tada ne bet kokie, bet kvalifikuoti medžiotojai turėtų sureguliuoti populiaciją.
„Tai nereikškia, kad vilkus reikia tik šaudyti. Jei paaiškėtų, kad vilkų populiacija yra per maža, ją reikėtų saugoti. Medžioklė yra gamtosauginė priemonė, reguliuojanti perteklinę populiaciją“, – užsiminė P.Adeikis.
A.Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė parengė naują vilkų apskaitos metodologiją.
Svarbiausias jos akcentas – didieji plėšrūnai – vilkai ir lūšys turi būti stebimi ištisus metus. Ir tai turi daryti mokslininkai specialistai.
„Vilkų nauda yra jau ta, kad jie apskritai yra gamtoje – kad jie sugebėjo išlikti iki šių dienų. Jei jau deklaruojama, kad mūsų šalyje rūpinamasi biologine įvairove, vilkai privalo būti“, – neabejoja P.Adeikis.
