Tikima, kad Žemaitijoje – „gundru“, „gužučiu“, Dzūkijoje – „busilu“, Suvalkijoje – „garniu“, Aukštaitijoje – „starkumi“ vadinamas paukštis ant uodegos parskraidina pavasarį, todėl nuo senų laikų kaimo žmonių buvo labai mėgstamas.
Baltasis gandras nebijo žmonių kaimynystės, todėl įsikuria gyvenamose vietovėse, tačiau prasimaitinimui jam būtinos ganyklos ar drėgnos pievos ir balos, kuriose gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvis, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius, kartais – peles, žiurkes ir įvairius roplius.
Kitaip, nei įprasta vaizduoti pasakose ar paveikslėliuose, varlės sudaro tik nežymią šio raudonkojo raciono dalį.
Gandrams dažniausiai įsikurti padeda žmonės, ant aukšto statinio ar medyje įkeldami lizdų pagrindus – ratą ar akėčias. Radę tokį įtvirtinimą, gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt.
Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami ilgus metus tame pačiame lizde ir jį remontuodami, gandrai sumeistrauja didžiulį statinį – lizdas, ypač permirkęs per liūtį, gali sverti iki 2 tonų. Gandralizdyje patinas ir patelė apie mėnesį peri 3-5 kiaušinius, iš kurių išsiritę gandriukai lizdą palieka po 55 dienų.
Baltojo gandro ir lietuvio kaimynystė nieko nestebina, nes mūsų šalyje gandrų tankumas yra didžiausias visame jų perėjimo areale: nors daugumoje Europos valstybių baltieji gandrai yra gerokai retesni, ar net ant išnykimo ribos, Lietuvoje jų populiacija siekia 19-20 tūkst. perinčių porų.
Tai reiškia, kad kol kas dar sugebama išlaikyti sveiką žmogaus veiklos ir natūralios gamtos pusiausvyrą. Baltasis gandras yra pripažintas Lietuvos nacionaliniu paukščiu, tiesa, jis tokiu laikomas ir Lenkijoje, Baltarusijoje bei Vokietijoje.
Senyvi žmonės vis dar stengiasi palaikyti šią nebylią draugystę, nes tikima, kad gandralizdis ant stogo – ne tik sodybos puošmena, bet ir šeimyninės santarvės bei ištikimybės simbolis. Deja, urbanizacija lėmė, kad apie 50 proc. Lietuvos gandrų lizdus suka ant elektros stulpų, medžiuose – 21 proc., ant kitokių stulpų ar iškilusių vietų – 12 proc., o ant vandens bokštų ar pastatų – tik po 9 proc.
Įdomu:
Baltasis gandras kasmet įveikia net 11 tūkst. km kelionę tam, kad pavasarį grįžtų į gimtuosius namus ar rudenį pasiektų žiemavietes. Baltojo gandro patinas pirmasis grįžta užimti gimto lizdo, nes žiemoja atskirai nuo patelės. Vasarą gandro racioną net 80 proc. sudaro žiogai. Baltasis gandras gali išgyventi ilgiau nei 30 metų.
Pašto ženklas su baltuoju gandru Lietuvos pašto paskutinį kartą buvo išleistas 2013 m., o su juoduoju gandru dar seniau – 1991 m.
