Artimiausios šio Lietuvoje saugomo gvazdiko radavietės yra Kaišiadorių, Varėnos r., taip pat Švenčionių r. Iki šiol Lazdijų rajone augalas rastas nebuvo. Naujoje radavietėje Gudelių kaimo apylinkėse auga apie penkiasdešimt augalų, rašoma Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos pranešime žiniasklaidai.
Borbašo gvazdikas – yra natūralių pievų ir atvirų smėlynų augalas gerai prisitaikęs prie skurdesnių, neretai net ekstremalių augimo sąlygų. Tai šilumamėgis, šviesomėgis augalas, mėgsta sausas pievas, upių salpas ir kalvas, įsikuria sausuose pušynuose ir pamiškėse, taip pat aptinkamas antrinėse buveinėse – pakelėse, geležinkelių pylimuose arba laukymėse, po elektros perdavimo linijomis.
Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais. Žydėjimo metu atkreipia dėmesį savo mažažiedžiais žiedynais, kurie yra dekoratyvūs ir ypač kvapnūs. Žiedų vainiklapiai dantytomis viršūnėmis, purpuriniai.
Pats augalas 30–50 cm aukščio stiebais, kurie statūs, apatinėje dalyje šiurkštūs, augalas dažniausiai turi du arba tris stiebus. Gvazdiko lapai siauri, linijiški, nežymiai vagoti, šiek tiek užsilenkusiais kraštais. Augalas dauginasi sėklomis.
„Borbašo gvazdikas nyksta dėl jo buveinių savaiminio užaugimo mišku ir krūmais. Taip pat jų buveines apleidus ir nustojus jose tradiciškai ūkininkauti ekstensyviai ganyti ar šienauti.
Saugomas augalas nukenčia dėl neigiamo rekreacijos poveikio mindymo. Pasitaiko atvejų, kad šį dekoratyvų augalą iš jo buveinių iškasa neatsakingi gėlininkai“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Žydrūnas Sinkevičius.