„Atsiprašau, kad užtrukau ilgiau, kol šiek tiek susidėliojau savo mintis. Šiandien vis dar viskas verda viduje, pareina fizinis sunkumas, atrodo, kad tik dabar pradedu visu „smagumu“ jausti savo skaudančius kaulus ir raumenis. Per tris paskutines paras valtyje pilnų persivertimų turėjau ne mažiau kaip 30, o pusinių persivertimų jau nebeskaičiavau, esu gyvas ir tai svarbiausia. Kadangi vis dar grįžta prisiminimų detalės iš tų nelemtų paskutinių parų, tai tikrai su laiku patikslinsiu ir smulkią veiksmų eigos chronologiją bei kaip teko į viską reaguoti.
Manau, jog vien iš to, rodos, tik tris paras trukusio epizodo išeitų visą knygą surašyti. Nes tikrai jutau, jog teko išgyventi tikrą pragarą. Nuo šiol žinokite, kad man tikrai yra tekę ir jame pabūti ir tik visiško stebuklo dėka iš jo ištrūkti ir pasirodo, kad pragare nebūtinai turi būti pragariškai karšta – yra ir kitas variantas, kuomet yra šlapia ir vėjuota...
Šiuo metu Australijos karinis laivas HMAS Choules plukdo mane į Sidnėjų, bet ir šiuo metu esame pakliuvę į tą patį taifūną Alfredas, tik viena laimė, šiuo metu susilpnėjusio iki ~50 mazgų, bet tiek irgi užtenka, kad laive esantys metaliniai stalai, kurie nepritvirtinti, pakiltų ant dviejų kojų. Būtent šio laivo įgulai turiu pasakyti didžiausią AČIŪ už mano išgelbėjimą ir begalinį rūpestį manimi.
Malonu iš šono stebėti, kaip mūsų NATO sąjungininkai Australai 190-ies žmonių įgulos komandoje dirba kaip vienas gerai suderintas mechanizmas, o atmosfera laive kaip didelėje šeimoje, kuri labai manimi rūpinasi“, – dėstė A.Mockus.
Jis taip pat patvirtino, kad valties „Kuršis“ likimas kol kas nėra aiškus – po trijų dienų vandens sėmimo vyras sako buvęs toks nusilpęs, kad nebeliko jėgų numesti pašariutiniam inkarui, kuris neleistų ciklonui valties nublokšti toliau.
„Dabar viskas Neptūno galioje – maža, bet vis dar rusena širdyje viltis, kad mes dar pasimatysime su Kuršiu... kuriam išgyvenimų teko ne ką mažiau nei man...
Atvykę gelbėtojai leido su savimi pasiimti kelis daiktus, tad teko rinktis, kas tą akimirką yra brangiausias prioritetas – ar tai, kas kainuoja didelius pinigus, ar tai, kas šiam projektui suteikė tam tikrą motyvacinę vertę ir dėl ko sunkiausiais momentais man buvo lengviau save motyvuoti – Lietuvos trispalvę, abi žinutes butelyje nuo Amerikos lietuvių ir ukrainiečių Australijos lietuviams ir ukrainiečiams, Krašto apsaugos savanorių pajėgų beretę. Dar su savimi pavyko pasiimti ir Kauno klinikų onkologijos skyriuje gydomų Rimanto Kaukėno vaikų man suvertas apyrankes, kurias buvau pažadėjęs sergantiems vaikučiams grąžinti, o jie pažadėjo manęs kantriai laukti.
Bandžiau išsaugoti ir Lietuvos Šaulių Sąjungos beretę, bet gelbėjimo metu ji greičiausiai iškrito iš už liemenės diržo į vandenį. LŠS, kurios dalimi, šauliu, esu jau 14-ti metai, jaučiu be galo didelį dėkingumą ir už tai, kad būtent šios sąjungos vadas gerb. Plk. Ltn. Linas Idzelis, buvo tas žmogus kuris mano iššūkiu tikėjo nuo pat pradžių, tad Lietuvos Šaulių Sąjunga nupirko mano kelionei reikalingą specialų liofelizuotą maistą ir taip prisidėjo prie mano kelionės.
Po mano išgelbėjimo, kuomet tik buvau įlaipintas į mane išgelbėjusį laivą, visų pirmą padėkojau kapitonui ir jo visai įgulai už tai, jog išsaugojo mano gyvybę.
Paklausus kapitono, ar tikrai nėra galimybės išgelbėti ir KURŠIO ir sužinojus, jog tai yra per rizikinga daryti šiuo metu, kol jūra dar nėra visiškai nurimusi, paprašiau kapitono ar įmanoma būtų išgelbėti bent keletą simbolių, susijusių su KURŠIU, nes man tai yra labai svarbu ir man buvo pažadėta, kad įgula pasistengs tai padaryti ir kaip sužinojau vėliau, gelbėtojai antrą kartą nuplaukė iki valties bei nukabino nuo jos galo dvi nedideles vėliavėles, du irklus ir parplukdė juos į karinį laivą.
Kol kas tai yra viskas, kas liko iš valties. Na dar ir simbolinis kuršiškas ragas, kuris tiesiog man pasitaikė po ranka tarp kitų daiktų.
Penktadienį (kovo 7 d.) pasieksiu Australijos krantus. Iki tol – mano interneto galimybės labai ribotos ir negaliu pasidalinti tuo, kuo norėčiau. O pasidalinti tikrai yra kuo – spėjau užfiksuoti kylantį taifūninį vėją, kuris tuo metu siekė beveik 60–70 mazgų, o vėliau, kaip sužinojau, ir dar labiau mano vietoje buvo susitiprėjęs bei pačią gelbėjimo operaciją iš savo perspektyvos.
Su laiku pabandysiu atsakyti į visas jūsų rašytas žinutes – atsiprašau, kad negaliu į jas reaguoti realiu laiku, nes žinučių yra šimtai...Dar noriu atsiprašyti tų, kurie tikėjo manimi, bet liko nusivylę, jog man nepavyko pasiekti tikslo iki galo. Kaip bebūtų – Ramusis vandenynas yra įveiktas, trūko įveikti tik Koralų jūrą ir tam pritrūko tik keleto, gerų, pavojingų dienų iki Australijos kranto, arčiausiai buvau priartėjęs ~250 jūrmylių prie artimiausio kranto.
Gineso ir kiti rekordai man nebuvo tokie svarbūs, svarbiausia, kad įgyvendinau šios kelionės misijas – giliausioje vandenyno vietoje paskandinau onkologinėmis ligomis sergančių vaikų suvertus karolius, jų suvertas apyrankes išsaugojau ir pristatysiu grįžęs į Lietuvą. Australijos lietuviams ir ukrainiečiams žinutes nuo tautiečių Amerikoje perduosiu išlipęs į krantą. Na, o pačią žinią LITHUANIA STANDS TOGETHER manau tikrai jau turėjo išgirsti visas civilizuotas vakarų pasaulis“ , – rašė A. Mockus.
Atskleidė, kaip vyko gelbėjimo operacija
Emocijoms nurimus, karininkas „ABC News“ plačiau papasakojo, kaip laivui HMAS Choules pavyko išgelbėti keliautoją, su kokiomis sudėtingomis sąlygomis susidūrė, bei juokadamas atskleidė, kokiu daiktu pirmiausiai grįžus į krantą turės pasirūpinti.
„Šiuo metu esame maždaug už 400 mylių nuo pakrantės, stengdamiesi aplenkti tropinį cikloną Alfredą ir saugiai grįžti į Sidnėjų, kad Aurimas galėtų susitikti su savo šeima“, – pokalbį pradėjo karininkas.
Žurnalistui paklausus karininko, ar intuicija neprieštaravo plaukimui į ciklono centrą, A. Convery buvo atviras – prieštaravo, tačiau misiją vykdyti būtina.
„Taip, tikrai prieštaravo, bet kai iškviečia veikti – vykdai. Man pasisekė, kad esu apsuptas tokių drąsių ir talentingų jaunų vyrų bei moterų, kurie sugebėjo įvykdyti šią užduotį. Turiu pasakyti, kad ši gelbėjimo operacija buvo puikiai koordinuota Australijos jūrų saugumo tarnybos (AMSA), kuri buvo pagrindinė vadovaujanti institucija. Mes buvome tik platforma, kuri vykdė užduotį kartu su P-8 lėktuvais, kurie teikė viršutinę paramą ir užtikrino Aurimui saugumą, kol jis buvo vandenyje.
Sąlygos buvo labai pavojingos. Kai kuriems įgulos nariams tikrai prireiks papildomo jūros ligos vaistų tiekimo – juk laive yra 179 žmonės. Tačiau kai pavyko išgelbėti vyrą ir įkelti jį į denį, supratome, kad visos pastangos buvo to vertos.“, – teigė jis.
Pokalbio metu buvo atskleista kaip vyko pasiruošimas gelbėjimo operacijai, kaip pavyko surasti Aurimą bei kaip vyko pati operacija.
„Na, mums pasisekė. AMSA sureagavo į jo laive aktyvuotus saugos signalus. P-8 lėktuvai buvo paskirti jį identifikuoti, nustatyti jo buvimo vietą ir vykdyti stebėjimą, kuris suteikė Aurimui tam tikrą saugumo jausmą. Kai atplaukėme, jau tiksliai žinojome, kur jis yra, tačiau net iš dviejų ar trijų mylių atstumo jo beveik nesimatė – jo laivas buvo labai mažas, o bangos milžiniškos.
Karininkas taip pat prakalbo apie tai, ką Aurimui teko iškęsti per pastarąją savaitę bei atskleidė kaip keliautojas jautėsi tiek dar būdamas valtyje, tiek jau išgelbėtas.
„Jis iš esmės perėjo tiesiai per ciklono centrą. Pasak jo, per pastarąją savaitę jo devynių metrų ilgio irklinė valtis apsivertė apie 30 kartų, o per paskutines 12 valandų – dar keturis kartus. Jis buvo be galo laimingas, kad išgyveno.
Jo gelbėjimosi plaustas suveikė dėl druskingo vandens, patekusio į jo kajutę, ir aktyvavosi tiesiog miegamojo viduje, kuris buvo labai ankštas. Jis turėjo išsiveržti į plaustą, o vienintelė jo likusi plūdrumo priemonė, be paties laivo, buvo jo gelbėjimosi liemenė.
Plačiau apie gelbėjimo operaciją skaitykite čia.
Krantą pasieks vėliau nei planuota
Pirminis planas, sakė jo komanda, buvo plaukti į Brisbeną, tačiau dėl vis dar nerimstančios jūros kapitonui teko keisti kursą.
„Prieš valandą kalbėjau su Aurimu. Jis minėjo, kad laivo kapitonas dėl sudėtingų sąlygų prie Brisbeno krantų nusprendė pakeisti kursą ir laivas jį plukdo į Sidnėjų.
Sidnėjus yra gerokai toliau, todėl kelionė turėtų užtrukti apie 4 dienas. Aurimas krante turėtų būti kovo 7 dieną“, – pirmadienį portalui Lrytas teigė keliautojo komanda.
Anot jų, greitu metu žinutę gerbėjams turėtų pasiųsti ir pats Aurimas – telefoną su savimi jam pavyko pasiimti.
Australijos jūrų saugumo tarnyba (AMSA) portalui Lrytas patvirtino, kad valties išgelbėti nepavyko.
„Australijos karališkojo karinio jūrų laivyno laivas „HMAS Choules“ grįš į Rytų laivyno bazę, esančią Sidnėjuje.
Dėl labai nepalankių jūros sąlygų A.Mockaus valties nepavyko atgauti, išskyrus 2 irklus ir kai kuriuos asmeninius daiktus“, – pirmadienio naktį Lietuvos laiku informavo AMSA atstovai.