2011 metų kovo, berods, pirmąją dieną mano mažas laivelis „Taura“ laimingai, bet sunkiai įveikė Lia Mer sąsiaurį, kuris įvairiuose šių vietų aprašymuose vadinamas „laivų kapinynu“.
Tada, kiek lengviau atsikvėpęs, pasukau savo burlaivį vakarų link taip bandydamas apeiti įžymųjį Horno (Cape Horn) iškyšulį iš rytų į vakarus. Čia mane sutiko tikra Pietinių vandenynų audra, parodžiusi tokį įniršį, kokio dar nebuvau niekur patyręs ir kokio niekada nepamiršiu.
Kai nuo lūžtančių bangų smūgio mano laivas virto ant dešinio borto panardindamas stiebus į vandenį, galutinai tapo aišku, kokiose platumose esu ir kad gyvenimas čia labai įdomus ir įpatingai patrauklus.
Nuogais stiebais bei šaukdamasisdangaus pagalbos vargais negalais peršlapęs ir sušalęs sugebėjau pasiekti Agirre įlanką, kur pasislėpiau nuo audros. Taip aš atsidūriau Pietų Patagonijoje. Jei nekreiptume dėmesio, kas yra neįmanoma, į labiausiai sumautas klimatines sąlygas mūsų planetoje, tada ši vieta atrodo nuostabi, žavi ir net magiška.
Žmogaus veiklos pėdsakų čia labai mažai ir milžiniškos teritorijos plyti veik nepasikeitusios nuo jų sutvėrimo dienos. Matyt, šio žavesio paveiktas ir likau čia viešėti kuriam laikui, kuris išsitempė iki keturių metų.
„Keturi metai Patagonijoje“ – tai lyg ir neblogas pavadinimas knygai, ar ne?
Aišku, čia kyla labai suprantamas klausimas: iš ko gyvenai? Nesu ekscentriškas milijonierius. Rėmėjų neturiu. Turtingų giminaičių taip pat nėra. Tad atsakymas: dirbti reikia.
Priklausomai nuo sezonų teko dirbti jūreiviu didelėse jachtose, gabenančiose turistus aplinkui Horno iškyšulį. Kaip kvaila po to klausytis pasakojimų, kaip jie įveikė šią rūsčią vietą. Teko dirbti su vietos krabų žvejais. Dirbdavau remontuodamas turtingųjų jachtas. Kadangi esu dailidė, darbo rasdavau.
Vietos upės turtingos upėtakiais bei lašišomis, tad beklaidžiojant po savo pamėgtas vietas, po kiek laiko pats sau sukūriau darbą tapdamas žūklės gidu turistams žvejams – mėgėjams.
Bandžiau tuo sudominti ir Lietuvos turizmo agentūras. Tik tai įdomu niekam nebuvo.
Daug kas sako, kad Patagonijoje gali pamatyti keturis metų laikus per vieną dieną. Po keturių gyvenimo metų čia galiu autoritetingai tam teiginiui paprieštarauti: pamatysi tik tris metų laikus. Pavasaris, ruduo, žiema. O vasarą čia vargiai išvysi. Gal tik porą dienų per ištisus metus. Ir vėjas, vėjas, vėjas....
Vietos žmonės turi tris vėjo stiprumo apibūdinimus:
1. Vjas.
2. Stipus vėjas. 3. Karvės skraido.
Tad pasiilgęs Lietuviškos saulės ir bėgdamas nuo patagoniškos žiemos praėjusią vasarą grįžau į Tėvynę. Čia sutikęs Jurgitą pakviečiau ją atvykti į Ugnies Žemę pravėdinti smegenų bei pailsėti, kai tradicinis gyvenimo būdas visai užknis.
Sausio 9-ąją pasitikau ją Ušuajos aerouoste.
(Bus daugiau)
