Svajonė – apiplaukti pasaulį
Gyvenimas laive stipriai pakeitė Audriaus bei Jurgitos mąstymą, jų santykius.
„Kai laive pasidarydavo sunku, verždavausi į krantą, kur šilta, stabilu, tačiau grįžusi namo jau po savaitės pradėjau ilgėtis kelionių vėjo“, – pasakojo Jurgita, pirmą kartą tiek ilgai gyvenusi po burėmis.
Kai J.Rimdžiuvienė atvyko į Patagoniją – regioną Pietų Amerikos pietuose, Argentinos ir Čilės teritorijoje, – A.Daunys ten buvo praleidęs pustrečių metų.
Audrius buvo sutikęs keliautojų, kurie maždaug už 5 tūkstančius eurų apiplaukė pasaulį per dvejus metus. Tačiau buvo sutikęs ir švedų įgulą, kuriai prireikė 20 tūkstančių eurų.
Audriaus svajonė ir yra apiplaukti pasaulį.
Kelionių jūromis trauka jis užsikrėtė būdamas dvylikos. Kauno Aleksoto rajone ant asfalto augusiam paaugliui į rankas pakliuvo knyga „Už kairiojo borto – rojus“, kurioje pasakojama apie anglų burlaivio „Bounty“ ir jo kapitono Williamo Bligh klajones.
Nuo tada berniukas susidomėjo Ramiojo vandenyno salomis.
Audriaus vaikystė prabėgo toli nuo vandens telkinių, tačiau jis iš statybvietės prisitempė lentų ir susikalė plaustą. Tai buvo pirmasis paauglio laivas, vaizduotėje žadinantis svajones apie tolimus kraštus.
Užaugęs su kelionių knygomis A.Daunys nepamiršo troškimo išmokti valdyti tikrą laivą. Jo neviliojo saugus ir sėslus gyvenimas ant kranto.
Kai atkūrus Nepriklausomybę atsivėrė sienos į laisvą pasaulį, Audrius išvyko į Daniją, o iš ten traukė iš vienos šalies į kitą. Nemažai kelio įveikdavo stabdydamas pakeleivingas mašinas. Pasiekė net Afriką.
Netroško užsidirbti svetimose šalyse
Kai po pusmečio sugrįžo namo, draugai jo nesuprato – Audrius netroško užsidirbti svetimose šalyse.
Tuo metu lietuviai keliavo po Rusiją, Lenkiją su megztiniais, kojinėmis, karoliais siekdami sukaupti pinigų namui, automobiliui. O Audrius kaip išvykdavo su viena kuprine, taip ir grįždavo.
A.Dauniui buvo 25-eri, kai jis nusipirko pirmą laivą – tai buvo daniška valtis su iš faneros sukalta kabina, stiebu ir burėmis, skirta plaukioti ežeruose.
Žmogus, tą valtį parsivežęs sunkvežimiu iš Danijos į Norvegiją, iškėlė stiebą ir esą pagamino jachtą. Ši valtis Audriui tuomet kainavo 1 tūkstantį JAV dolerių. Savo pirkinį lietuvis pavadino „Astute“, mat tuo metu draugavo su mergina, vardu Asta.
Vienas valtimi per Atlantą
Netrukus A.Daunys sugalvojo valtimi pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas. Buvo 1995 metai. Jokios buriavimo patirties neturintis vyras vienas išsiruošė per Atlantą valtimi. Laivelyje nebuvo nei variklio, nei radijo ryšio.
Dabar jis ir pats kraipo galvą prisimindamas, kaip laimingai perplaukęs Atlantą pasiekė Karibų jūrą. Nuostabioje salų grandinėje, kur ideali vieta buriuoti, Audrius praleido maždaug penkerius metus dirbdamas įvairius darbus prabangiose jachtose.
O jau tada, susitaupęs pinigų, A.Daunys Trinidado saloje nusipirko devynių metrų laivą – „Taurą“. Rinkosi tokį, kurį reikėjo paremontuoti, padažyti, nes neįpirko naujo.
Ir šio laivo Audrius negalėtų vadinti jachta. Tai – laivas, sukurtas pagal norvegiško gelbėjimo laivo prototipą, pagamintą 1860 metais. Su naujuoju laivu A.Daunys ėmė daugiau plaukioti ir dažniausiai – vienas.
Ar būti vienišam vilkui nebuvo sunku?
„Labai sunku, – prisipažino Audrius. – Man moterys patinka. Bet lietuvaitės nemėgsta klajoti, nes gyventi laive nelengva.
Tad man teko rinktis – gyventi su gražia mergina ant kranto ar taip, kaip noriu, – keliaujant.“
Daug metų nė viena moteris nesugebėjo pažaboti jo laukinės sielos ir užgesinti noro plaukioti. Audrius niekada nebuvo sukūręs šeimos.
Pažintis nebuvo romantiška
O kaip A.Daunio laive atsidūrė Jurgita?
Audriaus ir Jurgitos pažintis nebuvo romantiška. Ir Jurgita su artimaisiais, ir Audrius su tėvais gyveno Šiaulių krašte. Iki kelionės po Ugnies Žemę buvo tik pažįstami, turintys bendrų draugų.
Jurgita visada gyveno sėsliai. Po skyrybų augino sūnų Vytautą, dirbo dviejuose darbuose, turėjo draugų, važinėjo motociklu ir net nemanė leistis į ilgą varginančią kelionę laivu.
„Bet atėjo momentas, kai pasijutau labai pavargusi. Troškau ramybės. Veiklos buvo tiek daug, kad po dvylikos darbo valandų nebepajėgiau sustabdyti besisukančio rato. Supratau, kad turiu ką nors keisti, nes perdegsiu“, – dvejų metų senumo įvykius prisiminė Jurgita.
Tą apmąstymų kupiną vasarą iš Patagonijos į Lietuvą trumpam grįžo Audrius.
„Pastebėjau Jurgitos veide įsirėžusį nuovargį: simpatiška moteris – ir tokia pavargusi. Man jos pagailo, tad pasakiau: „Nekviečiu tavęs vykti kartu, nes nenoriu, kad priekaištautum, jei kas nutiks. Bet tu panaši į žmogų, kuriam reikia ilgų atostogų.“
Vyras paaiškino Jurgitai, kad jam reikia įgulos, ir bus malonu, jeigu ji prisidės.
Audrius tikino dar prieš kelionę pastebėjęs daug gerų Jurgitos charakterio savybių: darbšti, valinga, nebijo sunkumų, moka skaniai ruošti valgį. Vyras neabejojo, kad jo bendražygė pajėgi ištverti sunkią kelionę.
Meile prieš kelionę nekvepėjo
Jurgitą viliojo pokyčiai, tačiau apie ilgalaikes atostogas buvo nelengva pranešti tėvams. Tik 22 metų sūnus Vytautas mamą iškart suprato ir palaikė.
Jis pasakė: „Greičiau važiuok, viskas bus gerai.“ Jurgitai buvo baisoka nerti į nežinomybę, o apie tai, kad toli nuo namų turės būti su mažai pažįstamu žmogumi, net nesusimąstė.
Audrius atgal į Patagoniją išvyko užpernai spalį, o Jurgita pas jį atskrido pernai sausį.
Į nežinomą kraštą moteris vežėsi krienų, rūkytų dešrų, šokolado. Į dvidešimt kilogramų bagažą buvo sunku sugrūsti pusę gyvenimo. Ji pasiėmė ir tokių daiktų, kurių neprireikė. Du maudymosi kostiumėliai pragulėjo lagamino dugne.
Nors Audrius ir Jurgita vienas kitam jautė draugiškumą, bet meile prieš kelionę nekvepėjo. Jausmai įsiplieskė kitame pusrutulyje, vėjų blaškomame ir lietaus merkiamame laivelyje „Taura“.
Dabar Jurgita juokdamasi pasakojo Audriui vis prikišanti, kad jis suviliojo ir apgavo. Visą kelionę nupiešė gražiai. Sakė, kad per pusmetį apiplauks Patagoniją ir kad ten labai gražu – atogrąžos, palmės.
A.Daunys buvo numatęs išeitį: jei Jurgitai pasidarys nepakeliamai sunku gyventi atšiauriomis sąlygomis be patogumų, ji iškart galės grįžti namo.
Buvo ir panikos
Lėktuvui nusileidus Argentinoje, Jurgita jautėsi rami. Viskas buvo maždaug taip, kaip pasakojo Audrius. Ušuajos mieste, kuris yra Ugnies Žemės saloje, lietuviai sėdo į „Taurą“ ir Biglio sąsiauriu pasiekė Čilės teritoriją, Puerto Viljamso miestą.
„Išvydusi šį miestą išsigandau – lūšnos, gatvėse vaikštinėjantys arkliai, jaučiai, šunys. Jokios civilizacijos. Į kokią akmens amžiaus skylę patekau?
Neslėpsiu, bet dar neapšilusi kojų jau norėjau iš ten bėgti. Bet suėmiau save į rankas ir apie savo ketinimą sprukti Audriui nesakiau“, – prisiminė Jurgita.
Medikei netrukus teko išmokti šturmano darbo. Ji įsitaisydavo laivo priekyje ir duodavo Audriui nuorodas, kaip laviruoti laivą, kad jis neužplauktų ant seklumos, akmenų, neįsipainiotų į tankias žoles.
„Jau kelionės pradžioje gavau rimtą krikštą. Kai išplaukėme iš Puerto Viljamso, orai buvo labai gražūs. Maždaug apie pietus pradėjo kilti vėjas, teko kelti bures, reikėjo laivą apsukti ir nuplukdyti iki įlankos.
Audrius nuėjo kelti burių, o man liepė tempti tai vieną, tai kitą lyną. Visiškai susipainiojau.
Kol esi uoste, atrodo viskas aišku, o kai atsiduri banguojančiame vandenyje, kyla panika“, – neslėpė J.Rimdžiuvienė.
Tapo lygūs porininkai
Pasakojama, kad Ugnies Žemėje per trumpą laiką gali pamatyti visus keturis metų laikus, tačiau Audriui ir Jurgitai buvo lemta susidurti tik su rudeniu ir žiema.
Tokių atšiaurių metų Ugnies Žemėje vietos gyventojai nebuvo matę mažiausiai septynerius metus. Beveik kasdien lijo ir pūtė uraganiniai vėjai. Plaukti sąlygos buvo labai pavojingos.
„Sunkiausia buvo, kai mėnesiais dėl blogų orų negalėdavome judėti. Nežinai, kuo užsiimti. Tas pačias knygas skaitėme po penkis kartus“, – pasakojo Jurgita.
Audrius kritinėmis aplinkybėmis su Jurgita elgdavosi kaip su sau lygiu porininku.
Moteris išmoko orientuotis laive, atpažinti įrenginius, perprato kelionės draugo bendravimo manierą.
„Ji jau žino, koks mano keiksmažodis kokį lyną apibūdina“, – juokėsi Audrius.
Plaukiant Audriaus ir Jurgitos bendravimas nepriminė romantiško pasivaikščiojimo pajūriu.
Greitai paaiškėjo, kad J.Rimdžiuvienė nėra baltarankė. Ji ir valtį irkluodavo, ir laivo eigą įsitaisiusi pirmagalyje reguliuodavo, ir žvejoti iš laivo išmoko.
„Kai orai prasti, manęs neišvarysi į žvejybą. O ji pliaupiant lietui ir stūgaujant vėjams su meškere išstovėdavo po dvi valandas“, – širdies draugės ištverme žavėjosi Audrius.
Už pagalbą prašo maisto
Kelionėje Jurgita turėjo progą atskleisti ir kulinarinius sugebėjimus. Prieš pradėdami savo didžiąją kelionę, lietuviai Ušuajoje laivą sausakimšai pakrovė maisto atsargų.
Ilgai nereikėjo nieko pirkti, bet jei būtų prireikę, sunku būtų buvę gauti. Kai pasiekė pirmą civilizuotesnį Čilės miestą, keliautojai nustėro, koks skurdus pasirinkimas parduotuvėse.
„Ušuajoje stengėmės maisto produktų prisikrauti iki laivo lubų, nes ir daugybė pinigų banguojančioje jūroje virsta tik popieriumi. Net jeigu sutinki pasiklydusį žvejų laivelį, žvejai nenori imti pinigų už maistą ar pagalbą.
Jiems duok cigarečių, šokolado, drabužių“, – sakė Audrius.
Ugnies Žemėje lietuviai atsivalgė snieginių krabų. Net pažiūrėti į juos nebenori.
„Buvo nelengva sugalvoti, ką daryti su snieginiais krabais. Paragauti – gerai, bet tiktai ne valgyti kasdien.
Audriui nekart sakiau, kad juos mielai išmainyčiau į vištieną ar net bulves“, – pasakojo Jurgita.
Dėl pavojingų sąlygų plaukti planuota pusės metų kelionė išsitęsė iki pusantrų. Daug niūrių mėnesių pora praleido siūbuojančioje „Tauroje“.
Neištveria net jūreiviai
Daug kilometrų aplinkui nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Tai labai slėgė.
„Savižudybių Ugnies Žemėje yra buvę nemažai. Kai ten atvykau, girdėjau apie jūreivius, kurie neištverdavo. Kai daugybę dienų esi vienas šimtus kilometrų spinduliu aplinkui, būna sunku“, – pripažino A.Daunys.
Audrius su Jurgita iš anksto susitarė – jei vienas nervinasi, tuomet kitas iš visų jėgų laikosi. Ir jie sugebėjo laikytis tos taisyklės.
„Jei verkdavau, Audrius mane guosdavo – nurimk, rytoj orai pagerės. Bet kitą dieną Audrius sakydavo nieko nebenorįs matyti, eisiąs karvių auginti. Tada aš jį guosdavau“, – pasakojo Jurgita.
Atšiaurios sąlygos daug kartų tikrino lietuvių emocijas ir protą. Ne sykį keliautojus aplankė mintys, kad reikia kuo greičiau grįžti į saugų uostą. Jurgita prisiekinėjo daugiau niekada į jokį laivą kojos nekelsianti.
„Aš ketverius metus gyvenau Patagonijoje, turėjau pakankamai patirties. Žinojau, kad mano laivas mažas, gal net pats mažiausias, koks yra plaukiojęs tomis pavojingomis vietomis.
Per tuos pusantrų metų, kuriuos praleidome su Jurgita, orai buvo daug blogesni, nei man yra tekę patirti. Pakeliui sutikti seni žvejai tikino neprisimenantys tokių blogų metų“, – pasakojo A.Daunys.
Lietuvių „Taura“ vos prasimušė pro ledus, kad pasiektų Čilės miestą Puerto Natalesą. Oro temperatūra būdavo apie 17 laipsnių šalčio, pūtė uraganinis vėjas.
Po nakties ledas užklodavo vandens paviršių, tad reikėdavo laivą pasukti priekiu, kad būtų galima jį prakirsti.
Šis darbas tekdavo Jurgitai, o Audrius bandydavo paleisti variklį.
„Žiemą ten nematėme kitų plaukiojančių lunatikų“, – šyptelėjo A.Daunys.
Audrius sakė, kad tose vietose nuolat skęsta laivai, bet keikti likimo jis nenori – ten jie atvyko savo noru.
Už ištvermę kelionėje Audrius savo bendrakeleivei parašytų 10 balų su trimis pliusais.
„Aš Jurgitą kelis kartus bandžiau išsiųsti namo. Mačiau, kokia būdavo suirzusi, apsiverkusi. Bet ji visada atsisakydavo palikti laivą“, – tikino Audrius.
Sunku grįžti į įprastą gyvenimą
Jurgitai sunkiausia buvo ištisus mėnesius neturėti jokio ryšio su sūnumi.
„Po pirmųjų rimtesnių išbandymų maniau, kad paliksiu laivą. Bet kol su nuotykiais pasiekdavome civilizaciją, suprasdavau, kad Audriaus, kuris tapo man artimas, negaliu palikti vieno“, – prisipažino Jurgita.
Pora norėjo Kalėdas sutikti civilizuotame uoste, bet ir vėl koją pakišo prasti orai. Tiek Kalėdas, tiek Naujuosius metus Audrius ir Jurgita šventė laive.
Nors laive jie neretai svajodavo apie namus, cepelinus, šiltą antklodę, kvapią kavą, stogą virš galvos, parvykę sunkiai grįžta į įprastą gyvenimą. Dabar Lietuvoje daug kas atrodė keista, svetima, nepriimtina.
„Kai pirmąją dieną po kelionės išėjau į miestą, pamaniau, kad mane kas nors tuojau pat aprėks, primuš, o prekybos centre pasijutau kalta, kad ten perku, – visi pikti, pardavėjos šaukia.
Kad pasikeičiau, supratau pabendravusi su sūnumi. Jis man pasakė: „Aš tavęs tokios ramios ir laimingos dar niekada nemačiau“, – kalbėjo Jurgita.
Pirmasis draugų klausimas buvo: „Iš ko ten gyvenote?“ Jurgita nesugeba paaiškinti, kad gyveno tarsi iš oro.
Sunku suprasti, kad ten nėra telefonų, interneto, televizijos, produktų pasirinkimo.
Viename kaime jie tikėjosi gauti žibalo. Bet pinigų nėra, žibalo irgi nėra.
Kai vietos žmonių paklausė, ką tada padaryti, jie paprašė suremontuoti namą. Padirbėję kaip dailidės lietuviai gavo 20 litrų žibalo.
Grįžę į Lietuvą Audrius ir Jurgita nežiūri televizoriaus. Jai taip pat keista, kad kas nors gali nurodinėti, kaip rengtis, šukuotis, valgyti, pagal kokią instrukciją susikrauti lagaminą.
Audrius ir Jurgita grįžo kiekvienas į savo namus. Ieško darbo ir vis dar gyvena kelionės įspūdžiais. Audrius sapnuoja Patagoniją, vandenyną, salas, laivą.
Jurgita telefone ar kompiuteryje seka, kokie orai Čilėje. Moteriai toks ritualas įaugo į kraują, nes laive ji buvo atsakinga už meteorologines prognozes.
Sugrįžus į Lietuvą jiems nekilo noro pailsėti vienam nuo kito, todėl nuolat susitikinėja.
„Buvau sutikęs jachtas turinčių porų. Kai atsiranda trintis namie, pora išvyksta į ilgą kelionę, kad sužinotų, ar yra prasmės toliau gyventi kartu.
Laive niekur nepabėgsi, negali išeiti į kitą kambarį. Čia visos emocijos tikros. Vienus tokia patirtis sujungia, kitus išskiria“, – kalbėjo A.Daunys.
J.Rimdžiuvienė įsivaizduoja sausumoje įleidusi šaknis, tačiau nemano, kad Audrius jau būtų pasirengęs išlipti į krantą.
A.Daunys ir pats neslepia, kad dar norėtų panaršyti po Ramųjį vandenyną. O vėliau gal pagalvotų ir apie sėslesnį gyvenimą, tačiau laivo, tikino, niekada neparduosiantis.
Jurgita tuo neabejoja. Moteris greičiau parduos savo motociklą nei Audrius – laivą.
