Audrius
Gal dabar pats laikas aprašyti kiek smulkiau kas tai yra tie įžymieji williwaws. Įsivaizduokite, šaltas oras yra sunkus. Pučiant vėjui jis atsiremia į kalno šlaitą. Čia sustoja ir pradeda augti iki šalto oro masė pasiekia kalno viršūnę ir persivertus per ją lyg lavina pasileidžia į pakalnę. Uraganinio vėjo gūsis skriejantis didesniu nei 100 mazgų (apie 200km/h ar daugiau) greičiu ir šluojantis bei griaunantis viską savo kelyje.
Bet kas daro williwaw tikrai baisiu yra tai, kad jo veikla prieštarauja sveikai nuovokai ir yra visiškai nelogiška ypač kai esi ant laivo denio. Va štai, pavyzdys: jei vėjas pučia iš vakarų pusės ir mes įlankoje ieškome saugios inkaravietės, inkaruojamės wakarinėje įlankos dalyje.
Čia, pakrantės kalnų „šešėlyje“ yra sąlyginai ramu. Ramu. Iki to meto kai williwaws krenta iš viršaus, paguldydamas laivą stiebais į vandenį ir nuplėšdamas nuo denio viską, kas nepritvirtinta. Kartais net įgulą. Williwaws – tai smūgis iš viršaus lyg bombonešio ataka. Klaidžiojant Patagonijos pakrantėmis mes dažnai randame mažų, jaukių įlankėlių, kuriose mūsų laaivelis yra apsaugotas nuo vėjo iš visų pusių. Tik niekada iš viršaus.
Kas dar įdomu: nors williwaws lydi audras, tai nereiškia, jog williwaws nebus gražią saulėtą dieną. Bet kurią minutę šie pabaisos gali smogti nuo kalnų viršūnių, paguldydami laivą ir vietoje burių palikdami tik krūvą plėvesuojančių skudurų. Retas laivas, plaukiojantis šiose platumose išvengia liūdnų nuotykių su šiuo gamtos fenomenu. Įžymusis burlaivis „Beagle“, kuriuo po šias vietas keliavo Čarlzas Darvinas, buvo williwaws paguldytas ant bortų keletą kartų.
Laivas išliko tik todėl, jog abu inkarai išsilaikė įsikabinę į dugną, o įgula, numatydama panašų scenarijų, buvo uždarę visus laivo įėjimus. Tad vanduo nesugebėjo patekti į vidų. Williwaws poveikį labai tiksliai aprašo įžymus jūreivis Joshua Slocum, keliavęs per Magelano sąsiaurį savo laiveliu „Spray“ 1896 m. „ Diena su lengvu vėju ir pagal visus kitus požymius lyg ir žadėjo gerą orą.
Tik tokie ženklai Ugnies Žemėje daug nereiškia. Kol aš spėliojau kodėl medžiai neauga ant kalnų šlaitų šalia inkaravietės, williwaws smogė iš viršaus su tokia baisia jėga, kad nunešė mano laivelį „Spray“ su dviem nuleistais inkarais lyg plunksnelę į gilius vandenis. Nieko nuostabaus, kad medžiai čia neauga“. (iš knygos „Sailing Alone Araund the World).
Vienintelė teigiama williwaws pusė yra ta, jog jie ilgai netrunka. Nuo 10 sekundžių iki minutės. Po to vėl ramu. Iki sekančio. Šie gūsiai moksliškai vadinasi katabatiniai vėjai. Dar kitur – didieji boreas. Ispanai juos vadina rafagas. O williwaws, tai, greičiausiai, jūrinis šio gamtos fenomenopavadinimas, atspindintis šių vietų dvasią.
O ir pats vėjas čia skiriasi nuo vėjų kitose pasaulio vietose. Šaltas oras yra sunkesnis ir tankesnis, kadangi turi daugiau orto molekulių. Todėl 40 mazgų vėjas Pietų Patagonijoje turi daug daugiau jėgos nei toks pat vėjas Karibų ar Viduržiemio jūrose.
Išvykstant iš įlankos Chulija Gordon saloje vėl sukame į vakarus labai trokšdami iki sutemų pasiekti O‘Brien salą už kokių 25 jūrmylių. Vėjo jokio. Nei priešiško, nei pakeleivingo. Vėl birbiname savo mažą 18 AJ varikliuką. Geriausiu atveju jis stumia „Taurą“ 3,6 mazgo greičiu (1 mazgas tai 1 jūrmylė per valandą.
(1 jūrmylė tai 1850 metrų). Dienos dabar eina trumpyn, tad kol pasieki sekančią inkaravietę kartais apima nervinė įtampa. Jei vėjas stipriai papūs iš vakarų gali lengvai prarasti visas sunkiai nueitas į priekį jūrmyles. Lėtai artėjame prie vakarinio Ugnies Žemės salyno kampo. Gamta pradeda pastebimai keistis: čia dar daugiau vėjo, dar daugiau lietaus ir sniego. Miškai pakrantėse iki šiol buvę tokie tankūs ir nepraeinami dabar pradėjo „skystėti“.
Šiauriniame krante spindi, žėri Darvino kalnų grandinės ledynai. Iki inkaravietės O‘Brien saloje buvo likę kokios 3 ar 4 jūrmylės kai vėjelis iš vakarų ūžtelėjo atsakančiai. Stiprus vėjas čia atsiranda per sekundes, jokių palauk nebūna. Laimei, netoliese – nedidelių salų grupelė vadinama Timbales. Jūrlapyje jokių inkaraviečių nėra pažymėta visai. Visgi puoselėju viltį ten surasti kokią nedidelę įlankėlę kur būtų galima pasislėpti nuo blogo oro. Tokių „apendiksų“ tarp uolėtų krantų čia daug. Vietiniai žvejai tokias „prieglaudas“ savo laiveliams vadina „kambučyto“. Tad nedaug nustembu vieną tokią įlankėlę neužilgo atradęs.
Net keista, kad labai patogi vieta nėra paminėta jokiame šių vietų aprašyme. O jei taip, tai kogi nesuteikus vardo? Taip ji ir liko mūsų užrašuose kaip Lietuvių įlanka Timbalės Grandė saloje. Nieko originalaus, bet buvome pavargę, kad suktume galvas dėl ko nors skambesnio. Įplaukus į įlanką įprasti, bet ne visada lengvi darbai: paruošti saugią inkaravietę. Paprastai tai buvo daromai taip: nuleidus inkarą aš lėtai varydavau laivą atbulą prie kranto iki gylis leisdavo.
Tuo metu Jurgita irdavosi valtele prie kranto tempdama prie laivugalio pririštus lynus, kuriuos pritvirtindavo prie krante augančių medžių ar tiesiog ant uolų. Tokiu būdu pritvirtindavome laivą prie trijų „taškų“. Tai įprastinė inkaravimo taktika šiose vietose. Ir labai patikima jei gerai nuspėjai iš kurios pusės atūš audra.
Sutvarkius bures darbai sekantys: Jurgita pasitelkusi visus savo kulinarinius sugebėjimus bei neišsenkančią fantaziją, ruošdavo pietus, na o aš, pasiėmęs kirvį bei pjūklą, plaukdavau į krantą malkų. Krosneles šiai kelionei aš buvau pasiėmęs dvi. Viena iš jų skirta civilizuotoms vietoms. Tai krosnelė veikianti deginant dyzelinį kurą. Kitoje krosnelėje galime kūrenti medieną ar anglį. Štai pastarąją mes dabar ir naudojome.
Ji pranašesnė už dyzelinę, net per šalčius laive nebūna mažiau nei +22 C. O ir malkų čia tik netingėk kirviu pamosuoti. Be to, tai veltui, o dyzelis kainuoja. O ir kur tu paimsi dyzelį šiuose tyruose. Va, tik kuo toliau, tuo prastesnė malkų kokybė. Klaiki drėgmė visur. Apie sausą medieną jau užmiršau. Nuvirtę medžiai prisisiurbę vandens kaip kempinės. Neužilgo išvystau malkų kūrenimo technologiją. Tai paprasta. Malkutės sudedamos aplinkui krosnelę ir taip džiovinamos. Kitą dieną jos jau tinkamos kūrenimui.
Taip kas dieną reikia „prikepti“ malkų rytojui.
Ryte vėjas vis nesiliovė, lietaus nebuvo, tad išsiruošėme į „ekskursiją“ po Lietuvių įlankos apylinkes. Pati sala kalnuota, uolėta su retu miškeliu kur ne kur. Padangėje sklando kondoras – nacionalinis Čilės paukštis. Žavus reginys. Kažkur skaičiau, kad tai didžiausias skraidantis paukštis. Nuo vieno sparno galo iki kito – trys metrai su viršum. O tokio sparnų ploto neturi joks kitas paukštelis.
Skraidantį kondorą, tikriausiai, galima stebėti valandų valandas ir nė karto nepamatysi, kad jis nors kartą mostelėtų savo sparnais. Jis tiesiog sklando. Tai kyla, tai leidžiasi ir anei vieno sparno mosto. Čiliečiai pasakojo, kad ten, kur sukinėjasi kondorai, miršta koks nors padaras arba puma ėda savo grobį. Pasakojama, jog kondorai lizdų nesuka. Tiesiog deda kiaušinius ir peri uolų atbrailose.
Kitoje kanalo pusėje, ant kranto prie didžiulio krioklio stovi nedidelis, baltas namelis. Vos įžiūrimas. Bet radijo ryšį su juo turiu. Tai „Alkamar Timbales“. Tokie „Alkamarai“ – tai Čilės Karinio laivyno postai kur ne kur Patagonijos pakrantėje išdėstyti. Atstovauja jie savo šalį. Seka laivų judėjimą nors jis čia toli gražu ne itin intensyvus. Susisiekus su „Alkamaru“ visada gali sužinoti meteorolginę prognozę ir pranešti, kad esi gyvas-sveikas. Įgula tikiam postui parenkama iš Laivyno savanorių tarpo.
Iš tų, kuriems dideli miestai yra įgrysę. Būtina sąlyga – turėti žmoną ir vaikų. Tokia šeima atgabenama ir paliekama poste dvylikai mėnesių. Spec. laivas kas 2-3 mėnesius atgabena maisto produktų bei degalų dyzeliniams elektros generatoriams. Man teko pasisvečiuoti tokiuose „Alkamaruose“. Labai civilizuota: elektros kiek nori, satelitinis TV, internetas, karštas vanduo.
Po trijų dienų laukimo, dideliai mūsų nuostabai papučia vėjas iš pietryčių, kas yra didelė retenybė. Išvykstame iš Lietuvių įlankos iškėlę visas bures bei dainuodami „Ant kalno mūrai....“ Rytas niūrus.
Smulkus lietus, bet su pertaukomis. Migla, laimei, netanki. Eidami O‘Brien kanalu grožėjomės didžiuliais kriokliais. Tiesa, neilgai. Greit susidūrėme su priešine srove. Čia jau ne iki grožybių. Plaukdami pilnomis vėjo burėmis bei varikliu „pasispirdami“ tesugebėjome vos 2 mazgus išspausti. Visgi pasiekėme kanalą Ballenero, o čia ir įlanka Silvija Londonderry saloje. Vėl inkaravimo darbai.
Inkaras ir Jurgita valtelėje su dviem lynais į krantą. Čia aš laukiau kažko labai juokingo, mat įlankoje mus pasitiko labai linksmas jūrų liūtukas. Žvėriukas labai smalsus ir taškėsi aplink laivą nesustodamas. Nors šie padarėliai labai taikūs, visgi mačiau, kad šį kartą Jurgita į krantą yrėsi įpatingai spėriai. Kitos dienos rytą į įlanką įplaukė 14 metrų amerikiečių jachta. Nusiyriau link jos pasitikslinti meteo duomenų. Pakvietė į vidų. O čia tai stilius: visi elektroniniai žaislai, ką tik už pinigus gali nupirkti plius skalbimo mašina. Burės net neišpakuotos. Kam? Šioje jachtoje du (DU !!!) varikliai po 50 AJ kiekvienas.
Pažiūrėjęs į mano laivelio pusę, amerikietis tik galva palingavo. Tokia reakcija mane anksčiau erzindavo, dabar pripratau. Per keturis metus praleistus šiose platumose mažesnio laivelio už „Taurą“ nemačiau. Gerai, meteo lieka sumautas dar kelioms dienom. Po to atvyksta 18 metrų prancūzų jachta. Tie mane nustebino paaiškinę, kad jų laive visai nėra apšildymo. Jokio. Vaizdas viduje niūrus: šaltis, drėgmė, kondensato lašai visur. Galbūt dėl tos drėgmės jų satelitinis telefonas nugaišo. Be jo jie nežino meteo.
Dalinamės informacija. Po paros amerikietis ir prancūzai išvyksta užvedę savo didžiulius motorus. Įgulos nariai pasidabinę garsiausių firmų jachtsmenų striukėmis: Henri Loid, Musto ir dar kažkas nuo aukščiausios lentynos. Mes gerokai kuklesni: Jurgitos striukę aš „nušvilpiau“ iš prancūzų kruizinio laivo, vežančio turtingus turistus į Antarktidą. Savąją gavau už butelį vyno iš čiliečių žvejų. Jiems ji buvo gerokai per didelė. Su tokiu vėju galinėtis negalime, tad liekame. Įlankoje sustoja čiliečių laivelis su narais.
Įgula trys vyrai. Jų darbas „šienauti“ nuo dugno jūržoles čia vadinamas luga. Tai žaliava kosmetikos pramonei. Čiliečiai draugiški, kviečia į svečius, dalinasi jų kepta duona, kas vakarą atgabena po 3-4 krabus, kuriuos pagauna nardydami. Ši įlanka jiems stovykla. Paprastai jie per dvi savaites prigaudo savo jūržolių krovinį ir gryžta su juo į Punta Arenas. Išsiklausinėjame jų apie visas įlankas, protakas, salas bei sroves šiame rajone. Jau savaitė toje pačioje įlankoje. Ne tai, kad gero oro, net pusėtino nėr. Dvi paskutines paras vėjas „karvės skraido“. Narai taip pat niekur neina.
Krante medžiai ant kurių lentelės su, praplaukiančių pro šias vietas, laivų pavadinimais. Jurgita, tęsdama tradicijas, išpaišo vieną nuo mūsų. Laiko yra, tad musiškė išeina labai daili. Po dešimties dienų pagaliau lyg ir šiaurės rytų vėjas. Anksti ryte lauk iš įlankos su visomis pakeltomis burėmis. Vėjas tai stiprėja, tai silpsta. Lakstau po denį tai mažindamas bures, tai dadėdamas. Bet einame reikiama kryptimi ir tai svarbiausia. Su Jurgita keičiamės prie vairo kai šaltis jau nebeįmanomas. Karštą arbatą, kavą, kakavą jau geriame vos ne kibirais.
Dienos kulminacija – įlankos Desolada perėjimas. Pavadinimas reiškia „sukelti neviltį“ ir tai ūpo nekėlė. Čia atsivėrė Ramusis vandenynas. Mums nieko ramaus nebuvo. Atvirkščiai: didelės bangos, stiprus vėjas. Kol pasiekėme inkaravietę Brecknock saloje emocijų netrūko. Tačiau vaizdai įlankos krantuose stulbinančio grožio. Inkaravietė nedidelėje įlankoje veik iš visų pusių sauganti nuo vėjo ir bangų, apsupta uolomis ir kalnais.
Rišame „Taurą“ prie kranto vienu lynu iš nosies ir dviem iš laivugalio. Ryte audra. Nuo supančių kalnų į mūsų įlanką skrieja vienas po kito vilivausai. Tad karts nuo karto laivelį supurto taip, kad net kvapą atima.
Po kelių dienų ramybė. Išskubame į sekančią inkaravietę įlankėlėje Yahgan. Pakeliui sutinkame porą banginių, kurie panėrę kažkur toli, išneria visai šalia mūsų laivelio. Jie kokio pusantro karto didesni nei „Taura“. Tad tokia kaimynystė verčia susirūpinti. Bet šie gigantai nėra priešiškai nusiteikę, tad mostelėję uodegomis dingsta gelmėse.
Bus daugiau.
