Audrius
Yahgan įlanka – lyg nuskendusio ugnikalnio krateris. Bet tuo pačiu metu primena kažkokį akmeninį amfiteatrą. Vien nuogos uolos aplinkui. Vėjas čia turi būti itin stiprus, bet šiandien ramu.
Kitos dienos rytą išskubame iš įlankos, nes dar lyg ir turime vieną dieną ramybės. Po trijų ar keturių valandų veiksmas kaip nuotykių filme: papučia pietų vėjas, užslenka migla, na ir aišku, prasideda lietus. Judėti mūsų norimu maršrutu jau pavojinga. Matomumas mažėja kas minutę.
Tad iš kanalo Cockburn sukame į šiaurės vakarus ir dar kelias valandas pamaklinėję migloje,kartais vos per kelis metrus išvengę uolų, atsiduriame prie Adelaidos salos. Čia randame labai saugią įlankėlę, kur prisirišę laivą vėl nusiteikiame laukti. Mano džiaugsmui vėl matau miškus.
Jie nors ir „skystoki“, bet šalti neteks. Kol Jurgita ruošia pietus, priskaldau malkų keletui parų.
Po poros dienų išvykstame ir su stipriu, bet pakeleivingu pietvakarių vėju pasiekiame kanalą Acwalisnan, kuris veda tiesiai link Magelano sąsiaurio.
Tai mums lyg kokio naujo kelionės etapo pradžia, tai švenčiame. Po to galvojau, gal nereikėjo švęsti: orelis taip susimovė, kaip niekada prieš tai nemačiau. Įlanka, kurioje sustojome lyg miniatiūrinis fiordas. „Taura“ užinkaruota ir, kaip jau įprasta, dviem lynais pririšta prie uolų krante.
Kovo vidurys. Juodžiausias mėnuo tiek mums, tiek visiems vietiniams žvejams – narams. Vėjas ir lietus nesustoja nei dieną, nei naktį savaitėmis. Gūsiai dažnai uraganinio stiprumo. Laimei esame gerai įsitvirtinę.
Kažkoks storas šiknius jachtsmenas aiškino, kad Patagonijoje keliaujant svarbu nueiti į priekį nors šiek tiek kiekvieną dieną, nesvarbu sąlygos. Kaip norėčiau tą avigalvį čia pamatyti. Sapalioti tokias nesąmones yra taip lengva (ir kvaila) šiltame jachtklube.
O štai pas mus aplink reali Patagonija. Pabandyk nors porą metrų prieš vėją pasikapstyti. Šios sąlygos pradeda veikti nervus. Atrodo, esame amžinų audrų bei lietaus šalyje ir ištrūkti iš čia neįmanoma. Dažnai prisimenu meterologą, perspėjusį mane apie šiuos metus dar Puerto Williams. Tradicinis gyvenimas dabar atrodo daug patrauklesnis.
Kovo 22-ąją išsikeliu į krantą malkų. Gryžtu į laivą peršlapęs kiaurai kaip niekada, sužvarbęs ir įsiutęs: kiek visą tai dar reikės kęsti. Gyvename lyg kokioje tolimoje planetoje kur amžinas šaltis, vėjas, lietus.
Juk keliauja žmonės sausai, patogiai su sponsoriais, su rėmėjais, lydimi filmavimo komandos, gydytojų, veterinarų. Aptarnaujantis personalas su viskuo ką galima už pinigus nupirkti. O mes?! Kitą vertus juk tai darome sau, nesistengdami niekam patikti ar padaryti įspūdį. Į šį kraštą niekas mūsų nekvietė. Patys atvykome, tad patys ir kapstomės čia kaip galime.
Laimei, Jurgita manęs grįžtančio laukė su apdairiai paruošta karšta arbata bei trupučiu romo. Po to gyvenimas vėl tapo kažkiek gražesnis, mielesnis ir patogesnis. Vakare klausantis meteo prognozės vėl siurprizas: karinis Čilės laivynas domisi, kur dingo burinis laivas „Taura“ su dviem įgulos nariais? Gal matė kas?
Mūsų radijo siųstuvas siekia tik kokias 5 jūrmyles, o ir laivų jau kelinta savaitė nematome. Tad pranešti, kad pas mus viskas gerai, neįmanoma. Kad tik jie nesugalvotų apie mūsų „dingimą‘ informuoti Lietuvos atstovybės.
Ten ir be tokių žinių namiškiai kraustosi iš proto.
Kovo 25-ąją vėl siurprizas. Bandau užvesti variklį, bet starteris nerodo jokių gyvybės ženklų. Iš pradžių vos nesprogstu iš įsiūčio, po to prašau dangaus pagalbos, išardau, išvalau, sudedu starterį. Užsivedė.
Kovo 26-ą pasiekiame kažkokią įlanką, pilną žvejų paliktų krabų gaudyklių bei šiukšlių. Aš net uždainavau iš laimės. Šiukšlės reiškia – žmonės netoli. O taip, mes tikrai džiaugėmės pamatę šiukšlynus.
Laukinė gamta gražu, bet aš nei Mauglis, nei Tarzanas. Net Jurgitai, išsiskiriančiai pabrėžtina tvarka, šiukšlės šios maloniai akį glostė. Nors iki pirmos gyvenvietės dar kokie 250 km, bet iš čia žiūrint tai jau čia pat.
Dar po kelių dienų pagaliau pasiekėme Magelano sąsiaurį. Vieta legendinė, įžymi. Matome didelį laivą, einantį į rytų pusę. Susisiekę per radiją sužinome meteo prognozę ir prašome, kad praneštų Čilės laivyno atstovams, kad burlaivis „Taura“ tęsia kelionę vakarų link ir viskas mums gerai.
Čia jau kažkokia pakilesnė nuotaika: ei, mes Magelano sąsiauryje! Tai jau tikrai kitas kelionės etapas. Dabar pasiekti vakarinį išėjimą, ten įplaukti į Smito kanalą ir į šiaurę, į šiaurę. Sekančioje inkaravietėje starteris vėl kaprizijasi. Išardome, išvalome. Bet jau aišku, kad pasitikėti šiuo aparatu negalima. Laimei vėjas nors ir nėra visiškai palankus, visgi galime naudoti bures.
Banginių daug. Banginiai visur. Kiti visai šalia. Į kažkokią banginių sriubą pataikėme. Čia man ir kilo mintis įkurti savo klubą „Apmyžk banginį“ tiesa, Jurgita tam prieštaravo, bet nestipriai.
Bijojo savo riksmu suerzinti visai šalia šnopuojantį gigantą. Man pavyko! Datraukiau! Bet kol mano draugė įjungė video kamerą, banginis nunėrė nusinešdamas mano klubo stegėjo svajonę bei įrodymus. Likau stovėti ant denio su ilgesiu akyse ir ..... rankose.
Štai taip pasiekemė Karlo III salos pietinę dalį kur pamatėme lyg ir palapinių miestelį an kranto.
Vėl siurprizas. Šį kartą malonus. Neužilgo krante pasirodo du čiliečiai: Luizas ir Džanina. Paaiškina: sveiki atvykę į „Whale Sound“ (jūs tai galite rasti internete). Truputį po truputį išaiškina, kad ši vieta tai 67000 ha draustinis, kur stebimi banginiai ir visą kitą kas su jais surišta.
Prieš 20 metų mokslininkai pastebėjo, jog banginiams ši vieta Magelano sąsiauryje kažkuom patinka. Kas vasarą jie čia suplaukia, bet balandyje, žiemos pradžioje, jie išsinešdina (nedurniai) kur šilčiau prie Kolumbijos krantų.
Žodžiu, vieta ši banginių mylėtojų tarpe labai žinoma ir lankoma. Komercija taip pat čia sau vietą rado. Iš Punta Arenas vežami turistai, norintys šiais padarais pasigrožėti. Štai jie ir miega palapinių miestelyje, kurį Luisas prižiūri. O Džanina banginius „gano“. Ji juos skaičiuoja ir fotografuoja kas dieną. Štai toks ūkis.
Kitą ryta bandau užvesti variklį ir nė garso. Ką bedarytum, starteris anei šnipšt. Baigta. Kaput. Muerto. Pyz...c.
Kadangi mano laivas karts nuo karto demokratiškas, kartu su Jurgita mintijame ką daryti toliau. Jurgita labai racionaliai mąstanti mergaitė: nevyk Dievo į medį. Viskas kas vyksta turi priežastį.
Toliau į vakarus per šimtus jūrmylių nei miestų, nei kaimų, nei apskritai žmonių. Dėkok Dangui, kad iki čia atplaukėme. O čia – saugi įlanka bei banginių stebėtojai su radijo siūstuvu civilizaciją siekiančiu. O ir tikrai, pagalvojau, lyg vedė kas mus prie šios vietos. Keistas tas jausmas kai tai čia, tai ten pagalbos sulauki. Rodosi atsitiktinumų grandinė, bet.... Na ir nepaaiškinsi čia to. Pajusti reikia.
Planelis pas mus dabar toks: susitabdyti kokį pro šalį praplaukiantį laivą ir taip pasiekti Punta Arenas miestą, kur tarp 250 tūkst. Gyventojų turėtų būti koks elektrikas, žinantis kaip mūsų starteriui įkvėpti gyvybę.
Čia prasidėjo nenumatytas kelionės etapas: gyvenimas banginių stebėtojų stotyje. Pasirodo banginiai gali „užknisti“. Realiai. Dabar vakarus leidžiame su čiliečiais krante. Klaikiai draugiški žmonės.
Jie turi elektros generetorių ir 220 voltų. Tai reiškia, kad pasijungę kompiuterį galime žiūrėti filmus, bei valgyti jų maistą. Mat mūsų atsargos jau labai apmažėjusios. „Taura“ ant inkaro įlankoje, tad iki jos reikia nuo kranto nusigauti valtele. Temsta anksti, todėl kai visai netoli iš vandens iškyla banginio nugara ir švokšteli jo išpūstas fontanas iš netikėtumo gali privaryti į kelnes.
Banginiai dainuoja. O vanduo labai geras garso laidininkas. Burlaivio viduje lyg gitaroje. Tad gulėdami lovoje ištisas valandas klausomės jų švilpimo, cypimo, kurkimo, baubimo ir kitokių garsų rinkinio.
Melodijos nenuspėjamos, bet už repą geriau. Stebiu gyvenimą šioje banginių stebėjimo stotyje ir negaliu patikėti, kad jiems už tai mokami pinigai. Sėdi ant uolos ir ganai banginius kokią valandą per binoklį.
Vos ne kas dieną primename apie savo bėdą Čilės laivynui. Nė motais. Kam įdomūs du lietuviai kažkur ant uolos Magelano sąsiauryje sėdintys? Stotyje turistų sezonas pasibaigęs. Nieks jau neatplauks į banginius paspoksoti. Taip ir kvanksome tame banginyne.
Jurgita įsisuko į stoties virtuvę galutinai išstūmusi iš ten vietinį personalą Luisą. Tas lyg ir bandė kažką urgzti, bet kai publikai buvo pasiūlyti žemaitiški blynai (patagoniškas porūšis), Lietuvos virtuvės kulinarinis pranašumas prieš čilietišką tapo labiau nei akivaizdus. Vietiniams teko užleisti pozicijas.
Taip ir gyvenome: kas duoną kepa, kas banginius gano, kas palapines lopo. Aš asmeniškai krabų gaudymu užsiimu. Tokia, vos ne hipių, bendruomenė.
Bus daugiau.
