Jurgita
Pats likimas nusprendė mūsų kelionę pristabdyti ties Karlo III sala. Taip norėjau pamatyti kuprotuosius banginius. Na štai tau ir prašom – žiūrėk kiek tik nori. Banginių visur pilna. Kadangi starteris visiškai neberodė jokių gyvybės ženklų, nori nenori teko pusantro mėnesio praleisti ruonių, banginių ir jų stebėtojų kompanijoje.
Mus pasitikę Luisas ir Džanina – tipiški čiliečiai. Abu mažučiai, rudučiai, juodaplaukiai ir iki begalybės malonūs. Pačią pirmą dieną mus pakvietė papietauti. Aš labai labai apsidžiaugiau, nes laive racionas kuklus: ryžiai, makaronai, per šventes blynai.
Tačiau juos jau kepame retai. Reikia taupyti dujas ir aliejų. Deja, deja, tenka nusivilti. Mus vaišina tokiais pat makaronais. Džanina, pasirodo, nenori, o ir nelabai moka gaminti. Luisas bando mus įtikinti esąs puikus virėjas, bet po kelių dienų nejučiom virtuvę perleidžia man.
„Sound while“ įsikūrę prie vienos iš salos įlankų. Visur padaryti mediniai takeliai vedantys link palapinių turistams, į banginių stebėjimo namelį ant kalno viršūnės ir pagrindinę palapinę, kur ir vyksta visas mūsų ketveriukės gyvenimas. Palapinėje įrengta virtuvėlė. Palyginus su laivo – ji didžiulė. Man tai tikras malonumas čia sukinėtis.
Į krantą kiekvieną dieną einame lyg į darbą. Pirmiausia – arbata, kava, po to pietų gaminimas. Vakare – filmas ir desertas. Lietuviškus patiekalus tenka adaptuoti pagal turimus produktus.
Na iš kur vyduryje Magelano sąsiaurio gauti virtos mėsos žemaičių blynams. Tam reikalui paaukojame konservų dėžutę. Bet pasirodo Džanina nevalgo mėsos. Nieko kito nelieka tik blynų įdarui naudoti konservuotą tuną.
Čilėje tokio produkto kaip grietinė nėra visai. Pasirodo, kai neturi pasirinkimo galima sukurti ne tokį jau blogą padažą beveik iš nieko. Žemaičių blynai buvo sutikti ovacijomis. Nors turiu pastebėti – čiliečiai panašų patiekalą turi. Tik toks bulvinis pyragėlis su įdaru dažniausiai kepamas orkaitėje ar verdamas riebaluose.
Iš tos laimės, kad yra bulvių, kitą dieną dar prikepiau ir bulvinių blynų kalną. Luisas valgo, bet pirmenybę teikia jūros ežiams. Jų visą maišą gavome iš vietinių žvejų. Net nežinau kaip apibūdinti tą gyvį. Ežiai – nedideli spygliuoti, truputį suploti kamuoliukai. Kiautą perpjovus randi kažkokią šviesiai oranžinę masę. Jos nedaugiau nei 1-1,5 šaukšto. Kažkuo primena austres.
Luisas ežius valgo žalius, užpylęs tik citrinos sulčių. Įkalba ir mus paragauti. Kadangi aš drąsesnė, tai valgau pirmoji. Siaubas. Skonis nenusakomai bjaurus. Jei ne citrina – negalėčiau net praryti. Audrius taip pat nesusižavėjo. Tik po to sužinojau, jog retas čilietis taip ežius valgo. Dažniausiai jie dedami į sriubą, išvirti į salotas bei kepami orkaitėje.
Ežiai ežiais, o normalaus maisto tai norisi. Ypač duonos. Jos pasiilgę ir mes, ir banginių saugotojai. Miltų yra, mielių taip pat. Pats gaminimo procesas vienbalsiai atiduodamas į mano rankas.
Viena bėda, kad Čilėje ruginių miltų nelabai ir rasi. O ką jau bekalbėti apie banginių salą. Visa laimė pas Audrių radau seną gerą knygą „Lietuvių valgiai“. Taigi – kepu ragaišį pagal visas senąsias mūsų tradicijas.
Pasirodo, koks džiaugsmas valgyti dar karštą ragaišį su sviestu. Du kepalus baltos duonos sutaršome per kelias minutes. Geriau nei koks tortas. Nieko kito nelieka tik kepti dar. Taip tapau oficialia lietuviškos duonelės kepėja Magelano sąsiauryje ir jo apylinkėse.
Čilėje bandoma kepti juodą duoną, tačiau tai nė iš tolo neprilygsta mūsiškei. Ji man primena batoną, į kurį įmaišyta pelų.
Luisas ir Džanina apie Lietuvą jau žino daug. Audrius beveik kasdien surengia ištisas prezentacijas. Aš jam padedu demonstruodama unikalios lietuviškos virtuvės galimybes.
Tačiau Luisas mus truputį nusodina ant žemės, kai desertui pateikiami žagarėliai. Pasirodo, tai calcones rotos (suplyšusios kelnės). Čilojos saloje gaminami lygiai tokie patys pyragėliai. Iš pradžių norėjome ginčytis.
Tačiau Audrius prisiminė, jog netoli Čilojos esantis Melinkos kaimas yra įkurtas lietuvių. Tad nieko nuostabaus, kad lietuviški valgiai čia žinomi. Taip ir bėga mūsų dienos.
Bus daugiau.
