Moters gyvenimas turėjo būti gražus. Kadaise ji išvyko į Airiją pas pusseserę prižiūrėti jos vaiko. Ten susipažino su savo būsimu vyru ir planavo laimingą gyvenimą. Tačiau viskas pasikeitė, kai moteris pagimdė sūnelį.
– Dovile, ar cerebrinis paralyžius jūsų sūneliui įgimtas?
– Sūnelis gimė neišnešiotas, tačiau visiškai sveikas. Jį pagimdžiau Airijoje. Sidas tesvėrė vos 1,770 kg. Mėnesį po gimimo jis praleido inkubatoriuje. Medikams nekilo jokių įtarimų, kad kažkas gali būti negerai.
– Kada pradėjote įtarti, kad jūsų sūnus vystosi ne taip, kaip kiti vaikai?
– Kai sūneliui suėjo šeši mėnesiai, ėmiau pastebėti, kad jis nebando nei sėstis, nei ropoti. Tačiau medikai sutartinai tvirtino, kad mankštos ir masažai jam tikrai nereikalingi.
– O jūs pati bent jautėte, kad jam kažkas negerai?
– Žinoma. Juk tuo laiku, kai vaikai pradeda domėtis pasauliu, bando sėstis, mano sūnelis nieko nedarė. Kai jam dar nebuvo metukų ir mes Airijoje nuvažiavome pasiskiepyti, patys medikai pamatė, kad kažkas negerai, ir pasiūlė masažus bei mankštas, tačiau aš atsisakiau, nes jau planavau vykti į Lietuvą.
– Kokios būklės vaiką parsivežėte į gimtinę?
– Aš jį parsivežiau laikydama rankose. Jis neturėjo jokios pusiausvyros. Neurologė Lietuvoje iš karto diagnozavo 90 proc. cerebrinį paralyžių. Buvo labai baisu, bet laikui bėgant Sido būklė gerėja – jis jau pasėdi, pašliaužia, gali pavalgyti, tik kojytės nelaiko.
Pastovėti įsikibęs gali, o treniruoklis, kurio nekompensuoja valstybė, būtų pagrindinė jo judėjimo priemonė. Šiuo metu jis kainuoja apie 5000 eurų. Kad Sidas bent kiek galėtų kojytėmis judėti, jam reikia atstatyti koordinaciją.
– Šiuo metu vaikštote į mankštas ar masažus?
– Lankome darželį, kuriame labai stiprus kolektyvas. Ten dirba geriausi Klaipėdos kineziterapeutai, specialieji pedagogai. Taip pat labai daug dirbame namuose. Tiesa, Sidas ne visada nori mankštintis, jis pyksta, kai prašau jo daryti tam tikrus pratimus.
– Pati prižiūrite savo sūnelį?
– Taip. Turiu mažesnį sūnų, todėl visada būnu namuose.
– Net ir sužinojusi, kad vaikutis – neįgalus, nusprendėte turėti antrą atžalą?
– Buvo labai baisu išdrįsti, bet su antruoju vyru norėjome vaikelio. Jis yra sveikas, jam viskas gerai.
– Kaip pasikeitė santykiai su pirmu vyru, kai vaikui diagnozavo cerebrinį paralyžių? Paprastai vyrai būna per silpni auginti neįgalų vaiką.
– Su Sido tėčiu esame išsiskyrę. Mes tiesiog nesutarėme. Mūsų charakteriai nesutapo. Bet kaip tėtis vaikučiui jis labai geras, juo rūpinasi. Būna, kad nusiveža pas save į Airiją.
– Ką jums kaip mamai reiškia auginti neįgalų vaiką?
– Man labai sunku. Reikia labai daug stiprybės kiekvieną dieną. Turiu būti labai tvirta psichologiškai. Džiaugiuosi, kad padeda ir tėvai, ir draugai.
– Iš kokių pinigų gyvenate?
– Gauname pašalpas už vaikus, vyras dirba. Kartais padeda tėvai. Tačiau treniruoklio, kurio Sidui būtinai reikia, negalime įpirkti. Valstybė jo nekompensuojama. Domėjausi ir sužinojau, kad kompensuojamos priemonės yra tos, kurių kaina – iki 1200 eurų. O šis aparatas, kuris kainuoja 4474.63 eurų, nėra kompensuojamas.
– Ką medikai sako apie jūsų vaikučio būklę? Kokios perspektyvos?
– Medikai tvirtina, kad vaikelis galės vaikščioti, tik reikia labai didelio noro, suvokimo ir pastangų. Sidas labai protingas. Jis suvokia, kad yra kitoks, tačiau pastaruoju metu nuolat sako, kad nenori vaikščioti, mankštintis. Visais būdais stengiuosi dirbti su vaikeliu – ir žaidimų forma bandome apgauti, kad kuo daugiau sportuotų.
– Artėja šv. Kalėdos. Kokie jūsų, kaip mamos, kuri augina neįgalų vaiką, norai?
– Dabar didžiausia mūsų svajonė – treniruoklis. Jis yra specialiai sukurtas neigaliųjų vaikų poreikiams patenkinti.
Jei galite padėti sunkiai besiverčiančiai šeimai, rašykite el. paštu gyvbudas@lrytas.lt
