Kalbėdama ji prisiminė jaunystėje Kauno stotyje sutiktą seną čigonę, kuri, pažvelgusi į ją, teištarė: „Mergaite, tavo labai gražios ir gilios akys. Tik jos labai daug ašarų išlies.“
Tada moteris tuos žodžius praleido pro ausis, tačiau dabar suvokia, kad juose galėjo būti tiesos.
Nėštumo metu – kiaušidžių vėžys
Klausantis jos atrodo, jog ji perpasakoja tragedijos arba siaubo filmo istoriją. Bet moteris patikina, kad visa tai, ką ji patyrė, yra tikra ir neišgalvota.
Prieš 16 metų ji sutiko vyrą, su kuriuo tikėjosi sukurti darnią šeimą. Su juo Rita susilaukė dviejų vaikų – Igno (13) ir Domo (10).
Šeiminis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas tiek dėl konfliktiško vyro, tiek dėl diagnozės, kurią išgirdo jauna moteris.
Kai pirmą kartą pastojo, medikai diagnozavo jai kiaušidžių vėžį. Dėl šios ligos pirmasis kūdikis neišvydo pasaulio.
Gydytojai net pasakė, kad su viena kiaušide ji niekada negalės susilaukti vaikų, tačiau stebuklas įvyko.
Po kurio laiko moteris sėkmingai pastojo ir susilaukė Igno. Dar vėliau gimė Domas. Tad Rita turi du sveikus sūnus.
Vaikas įkrito į srutų duobę
Moteris atvira – šeimoje nuolat kentė smurtą, stipri vyro ranka ją talžė ne kartą. Kai sužinojo, kad vyras turi kitą, nusprendė išsiskirti. Dėl to ji, kaip pati tikino, nė karto nepasigailėjo.
„Tada aš likau visiškai viena su dviem vaikais ant rankų. Be namų, be pinigų ir su sulaužyta koja. Prisipažinsiu, tądien aš tapau laiminga.
Kadangi likau be nieko, vaikus nuvežiau pas mamą į kaimą Šakių rajone, o pati Kaune ieškojausi darbo.
Vieną vasarą įvyko tragedija. Kai Domui buvo pusantrų metukų, jis su broliu ir kitais vaikais kaime lėkė žiūrėti į keliu risnojantį arklį. Bėgdamas per laukus jis įkrito į kanalizacijos duobę.
Laimei, vienas iš vaikų nubėgo pas močiutę šauktis pagalbos, todėl mano mama, laiku atbėgusi, pati jį ištraukė.
Tada buvau Kaune. Kai sužinojau apie nelaimę, nieko nelaukdama išskubėjau pas vaiką.
Vienas iš gydytojų man pasakė, kad aš nebeturiu vaiko, jis prigėrė srutose, jam plyšo blužnis ir jis mirs. Nežinau, kodėl man taip kalbėjo.
Tačiau tai tebuvo tik žodžiai. Atvažiavusi į ligoninę aš pamačiau baltą antklodėlę, juodus Domo plaukus ir pajaučiau srutų kvapą.
Prasidėjo mano pragaras žemėje. Jis buvo tris kartus intubuotas, nes pats nekvėpavo.
Dvi savaites praleido reanimacijoje, vėliau gydėmės skyriuje. Šis įvykis neturėjo įtakos jo fizinei raidai, tačiau jo smulkioji motorika šiek tiek sutrikusi.
Kas rytą atvažiuodavau ir ryte būdavau su berniuku, dieną dirbdavau, o vakare iki nakties vėl būdavau pas jį.
Suvokiau, kad pasekmės gali būti pačios įvairiausios, tačiau man buvo svarbiausia, kad vaikas gyventų. Naktimis baimindavausi, kad jis gali liautis kvėpavęs, todėl dėdavau veidrodėlį ir tikrindavau, ar jis kvėpuoja.
Džiaugiuosi, kad Domas išaugo itin jautrus ir švelnus berniukas, kuriam patinka prieiti, prisiglausti. Mes daug su juo šnekamės“, – pasakojo mama.
Tėčio savižudybė – skaudžiausia patirtis
Lyg to būtų maža, prieš 16 metų iš gyvenimo pasitraukė Ritos tėvas. Tą vakarą jis važiavo neblaivus ir prie vairo jį sustabdė policija.
Pareigūnai pareiškė, kad baudas sumokėti bus būtina jam arba jo vaikams. Būdamas išgėręs, jis tai priėmė itin jautriai, todėl nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tai jis padarė kanalizacijos šulinyje.
Ši žinia Ritai ir visai šeimai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ji aiškiai prisimena, kad kai nusižudė tėvo sesuo, jis smerkė ją, stebėjosi dėl tokio poelgio, nors vėliau pats tai padarė.
Tėčio pasitraukimas iš gyvenimo – pati skaudžiausia Ritos patirtis. Tėtis jai buvo pati didžiausia paguoda ir atrama. Kai jo neliko, moteris prarado patį svarbiausią žmogų pasaulyje.
Nors moteris įsitikinusi, kad laikas žaizdų negydo, o ilgainiui skausmas dėl prarastų žmonių nemažėja, ji tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo likimą ir privalo ištverti viską, kas yra atsiųsta.
Tėvas pasišaukė pas save sūnų
Praėjus lygiai dešimčiai metų po tėvo netekties, kai namuose buvo ruošiami pietūs, o šeima grįžo iš užpirktų mišių, nuskendo 25-erių metų Ritos brolis, kurį ji iki šiol vadina sielos dvyniu.
„Tėtis pasiėmė savo sūnų lygiai po dešimties metų. Po mišių visi grįžome į namus, ruošėme su mama pietus, brolis nuėjo pas kaimyną nupjauti žolės. Vėliau pareiškė norįs tvenkinyje išsimaudyti.
Nepraėjus pusvalandžiui išgirdome šūksnius, kad prie tvenkinio matyti jo mašina, tačiau jo paties niekur nėra. Negalėjome patikėti, kad įvyko nelaimė.
Atvykę ugniagesiai ėmė ieškoti kūno, o aš skambinau brolio draugams klausdama, gal jis su jais. Nepamiršiu tos akimirkos, kai ugniagesiai ištraukė jo kūną, o aš vis dar telefonu liepiau jo draugams patvirtinti, kad jis su jais kartu.
Mes su sese jį auginome. Po sūnaus gimdymo mama trejus metus praleido ligoninėje, jos sveikata stipriai šlubavo. Jis buvo mūsų vaikas.
Netektis buvo siaubinga. Po jos palūžo ir mano mama, praradusi ne tik vyrą, bet ir sūnų.
Nors man ir labai sunku, o mirusio tėčio aš vis dar laukiu grįžtant, sūnums sakau, kad mes turime du angelus sargus, kurie naktį šviečia žvaigždėmis iš dangaus.
Jei sūnūs turėtų senelį, jie būtų patys laimingiausi vaikai žemėje“, – su ilgesiu kalbėjo kaunietė.
Didžiuojasi savo vaikais
Moteris tikina niekada nebuvusi materialistė, jai visada rūpėjo ir teberūpi dvasinis ryšys. Ritai ir dabar skaudu žiūrėti į žmones, kurie pamiršta nuoširdumą, gailestį ir atjautą kitam žmogui.
„Aiškinu savo vaikams, kad būtina justi pagarbą ir meilę kitiems. Kai sūnūs išvyko į Prancūziją su beisbolo komanda, kas vakarą gaudavau žinutes, kad esu geriausia mama. Jie rašydavo man, kad manęs pasiilgo. Turiu geriausius vaikus.
Žinau, kad jie niekada nenuskriaus mergaičių, nes vyresnėlis pats matė smurtą šeimoje.
Dabar aš jaučiuosi atsigavusi. Nespjaunu į vyriškąją giminę, tačiau kol kas nėra tokio, kuris pamiltų ne tik mane, bet ir mano vaikus.
Turiu daug draugų ir pažįstamų, tačiau jei nėra šalia manęs tinkamo žmogaus, jis nėra vertas būti mano gyvenime.
Kiekvienas atsinešame likimą ir nešame jį lyg savąjį kryžių, bet aš tikiu, kad šeima ir artimi žmonės – visų bėdų sprendimas“, – įsitikinusi Rita.
Moteris nori, kad jos patirtis būtų lyg paskatinimas kitiems netylėti apie savo problemas ir prabilti, nes pasidalintas skausmas tampa lengvesnis.
Taip pat ji įsitikinusi, kad kiekviena tragedija ar nelaimė sustiprina, išmoko būti stipresniais ir kovoti už save.
