Kamerūnietis pamilo vilnietę
Prieš šešerius metus S.Tatiefangas atvyko žaisti futbolo į Gargždų komandą „Banga“.
Nors su klubu pasirašė vienų metų sutartį, manė, jog po pusmečio išvyks į kitą šalį. Vis dėlto šeši mėnesiai Lietuvoje virto jau šešeriais metais.
Iš Centrinės Afrikos valstybės Kamerūno kilęs S.Tatiefangas vedė vilnietę Emiliją, susilaukė dviejų dukrų Kamilos (2,5 m.) ir Andrejos (1 m.).
Tačiau futbolininko karjerą jam teko nutraukti, mat prieš keletą metų patyrė kojos traumą ir dabar dar šlubuoja. Dabar vyras mėgina atsigauti po dar vienos prieš kelis mėnesius atliktos operacijos.
„Norėčiau pasveikti ir toliau mėgautis gyvenimu. Visuose dalykuose ieškau gerosios pusės.
Lietuviai turi daug negatyvumo – tai yra jūsų kraujyje, tokia jūsų istorija.
Bet naujos kartos neturėtų taip gyventi. Esu laimingas ten, kur esu. Šiandien – Lietuvoje. Man čia patinka“, – su šypsena kalbėjo Vilniuje gyvenantis kamerūnietis.
Tik sintetinė futbolo stadionų žolė ir lietuviškos žiemos jam kelia stresą.
Tad šeima ieško išeičių – praėjusią žiemą praleido Meksikoje, prieš kelerius metus gyveno Ispanijoje.
Serge’o žmona juokėsi, kad kai būna Lietuvoje, ją turbūt labiau išvargina vyro skundai dėl šalčio, nei jį – šaltis.
„Kadangi esu iš karštos šalies, energijos gaunu tik iš saulės. Vasarą aš būnu aktyvus, o žiemą – kaip meška“, – rusiškai paaiškino Serge’as ir užsikvatojo.
Nori, kad sutuoktinis mokėtų lietuviškai
Prieš 8 metus S.Tatiefangas žaidė Rusijoje. Bet ten tikrosios žiemos nepatyrė, mat šaltuoju metu vykdavo treniruotis į Turkiją, Ispaniją arba Kiprą. Komanda jam buvo paskyrusi rusų kalbos mokytoją, tad šią kalbą kamerūnietis moka puikiai.
Kai atvyko į Lietuvą, iš pradžių vyras turėjo didelį norą išmokti ir mūsų kalbą. Tačiau visi su juo bendravo rusiškai, net anglų kalbos retai prireikdavo, tad poreikis mokytis lietuviškų žodžių neaugo.
Vis dėlto Emilija norėtų, kad jos sutuoktinis išmoktų lietuvių kalbą. Pirmiausia dėl augančių dukterų. Dabar su jomis Serge’as kalba prancūziškai, o žmona – lietuviškai. Tarpusavyje lietuvė su kamerūniečiu bendrauja ispanų kalba.
Ispaniškai laisvai šnekėti Emiliją išmokė Serge’as. Moteriai ši kalba lengviausia pasaulyje – ją lietuvė perkando per kelis mėnesius. Dabar ji mėgina mokytis vyro gimtosios prancūzų kalbos – ją girdi dažnai.
Kartais kamerūnietis „Skype“ programa prancūziškai prakalba po kelias valandas. Jis skambina po pasaulį išsibarsčiusiems penkiems savo broliams.
Serge’o tėvai gyvena Kamerūne. Šių metų gruodį arba kitų sausį futbolininkas pirmą kartą savo žmoną lietuvę su dukromis ketina nusivežti jų aplankyti. Seneliai dar nėra matę anūkių.
Tatiefangų šeima pripratusi keliauti.
Prieš porą metų jie gyveno Ispanijos mieste Valensijoje. Grįžo į Lietuvą dėl to, kad Serg’as norėjo išsilaikyti UEFA B lygio trenerio licenciją.
Dabar kamerūnietis toliau kelia futbolo trenerio kvalifikaciją Kaune esančioje Nacionalinėje futbolo akademijoje.
Kitais metais jis gaus UEFA A lygio trenerio licenciją. Taip pat jis dirba treneriu Rygos „Skonto FC“ futbolo komandoje ir futbolininkų agentu.
Patyrė sunkią traumą
Dar mažiausiai metus Serge’as ir Emilija su dukromis gyvens Lietuvoje, o vėliau – kaip susiklostys kamerūniečio darbai ir šeimos norai. Serge’o svajonė – kada nors atidaryti futbolo mokyklą. Ten dirbtų ir Emilija.
Moteris yra baigusi viešbučių ir turizmo studijas, tačiau norėtų dar vieno diplomo, susijusio su logistikos mokslais.
Bet kol kas Vilniuje gimusi ir augusi Emilija džiaugiasi motinyste.
Iš Kamerūno kilęs S.Tatiefangas futbolą pradėjo žaisti būdamas 12 metų, o iš savo šalies išvyko sulaukęs penkiolikos. Su akademijos komanda dalyvavo varžybose Prancūzijoje, kur viena ekipa pasiūlė jam sutartį.
Vėliau žaidė Latvijoje, Rusijoje, Meksikoje ir galiausiai atvyko į Lietuvą, tapo Gargždų komandos „Banga“ žaidėju.
„Iš pradžių joje žaisti patiko, tačiau trečiais metais pajutau, kad norėčiau labiau tobulėti.
Ėmiau jaustis, tarsi laužyčiau savo charakterį. Manau, dėl to ir patyriau traumą.
Varžybų metu priešininkas pažeidė mano dešinės kojos kremzlę. Trauma nebuvo sunki, bet šalia nebuvo gydytojo, kuris iš karto patartų, kaip elgtis.
Kai pareiškiau, jog negaliu žaisti, visi komandoje manė, jog aš juokauju. Šiaip esu labai stiprus. Padaręs vos dviejų savaičių pertrauką, grįžau į aikštę.
Tačiau buvo per anksti ir lengva trauma virto sunkia – jaučiau nežmonišką skausmą. Prireikė ne vienos operacijos“, – prisiminė futbolininkas.
Jis tikėjosi po reabilitacijos vėl grįžti į aikštę, ėmė jaustis vis geriau, didinti fizinį krūvį, bet viso savo pajėgumo niekaip negalėjo atgauti.
Tuomet jį pakvietė Rygos „Skonto FC“ komanda.
Meilės istorija prasidėjo Gargžduose
Serge’as buvo laimingas, gavęs galimybę vėl įbėgti į aikštę. Bet apšilimo prieš varžybas su Vengrijos komanda metu sportininkas vėl pajuto didelį kojos skausmą.
„Supratau, kad dar per maža ramaus laiko. Prieš kelis mėnesius vėl mane operavo, tad dabar turiu ilsėtis. Man sunku, nes futbolas – mano gyvenimas.
Jau pradėjau šiek tiek sportuoti. Jaučiu savo kūnu, kad vėl galėsiu žaisti, bet turbūt tik su draugais ir su savo dukromis“, – liūdnokai, bet su šypsena pasakė kamerūnietis.
Emilijai irgi gaila, kad vyrui teko nutraukti futbolininko karjerą. Mat ji svajojo apie tai, kaip jųdviejų dukros stebės aikštėje žaidžiantį tėtį.
„Galėsiu parodyti nebent vaizdo įrašus“, – prikandusi lūpą pasakė lietuvė. Ji Serge’ą pamilo tada, kai jis vilkėjo Gargždų „Bangos“ marškinėlius.
„Niekada nemaniau, kad vesiu lietuvę ir gyvensiu Lietuvoje. Nesu iš tų žmonių, kurie kuria griežtus planus gyvenime. Aš mąstau taip – turiu 24 valandas per parą ir gyvenu dabar, tuo mėgaudamasis.
Juk daugiausia streso mes ir patiriame dėl to, kad planuojame, o planai nepavyksta.
Aš stengiuosi džiaugtis šia diena, o jai pasibaigus – laukti kitos“, – svajingai kalbėjo S.Tatiefangas. Toks jis yra.
Kamerūniečio ir lietuvės meilės istorija prasidėjo Gargžduose. Įdomiausia tai, kad Emilija buvo bene pirmas žmogus, kurį futbolininkas sutiko ten atvykęs.
Tuo metu Emilija dirbo Gargždų viešbučio „Lijo“ restorane ir ką tik atkeliavusiam kamerūniečiui parodė kambarį, kur jis gyvens.
Vilnietė iki tol Gargžduose jau dirbo apie metus. O ten buvo atsidūrusi netikėtai – po barnio su motina.
„Susipykome su mama ir paskambinau į Gargždus. Pirmiausia į restoraną „Lijo“. Paklausiau, ar turi man darbo. Liepė atsiųsti savo gyvenimo aprašymą ir iškart priėmė.
Po to paskambinau močiutei, kuri gyvena Gargžduose, ir pasakiau, kad pas ją atvykstu“, – pasakojo moteris.
Santykiai klostėsi lėtai
Nors Emilija su Serge’u vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio, poros santykiai klostėsi iš lėto. Lietuvė tikino neturėjusi tikslo suvilioti futbolininką.
Keletą mėnesių kamerūnietis su ja leisdavo laiką bendrose draugų kompanijose. Ilgainiui jie tapo labai artimi.
„Mano gyvenimas nuo vaikystės buvo aktyvus. Žaisdamas futbolą daug keliavau, mane supo pulkai merginų.
Tačiau tėvas man įskiepijo, kad rimtas vyras turi vesti ir rūpintis savo šeima“, – tėvo žodžius prisiminė kamerūnietis.
Vestuves pora iškėlė 2012 metais Gargžduose. Jos nebuvo didelės. Dalyvavo tuometiniai futbolo komandos „Banga“ nariai, artimieji. Kamerūnietis nesipurto – jeigu jo žmona norėtų, vestuves jie galėtų pakartoti ir savo šalyje.
Dabar darniai gyvenanti šeima prieš tai turėjo atlaikyti išbandymą, kurį paveikta širdies balso sumanė pati Emilija.
„Žinojau, kad kai ateis lapkritis, Serge’as išvyks žaisti į kitą šalį. Man taip skaudėjo širdį, tad nusprendžiau nelaukti jo išvykimo, o išvykti pirma.
Mečiau darbą restorane ir išskridau dirbti į Braziliją su mintimi, jog mūsų su Serge’u santykiai baigti. Jis liko Gargžduose ir man nuolat rašydavo.
Kartą sulaukiau jo skambučio, pranešusio, esą diskotekoje jis sutiko mano draugę.
Pasirodo, tai buvo mano mama, su kuria jis dažnai pabendraudavo. Tada jis nupirko man bilietus į Meksiką, kur turėjo išvykti žaisti“, – išbandymą atsiminė lietuvė.
Kultūros skirtumų nejunta
Emilija jautė, kad jei juodu po Brazilijos susitiks, išliks kartu. Keletą mėnesių pabuvę Meksikoje, jie grįžo į Gargždus, o po pusmečio pasaulį išvydo jų pirmagimė Kamila.
O kaip Emilijos tėvai reagavo, kad dukra ištekėjo už kamerūniečio?
„Aišku, nustebo, rankomis neplojo. Tačiau turiu labai supratingą mamą, kuri mane visuomet palaiko. O pirmas mano mamos susitikimas su Serge’u pavyko geriausiai, kaip tik galima buvo tikėtis.
Serge’as – visuomet linksmas, mėgstantis bendrauti, nuoširdus, be to, puikiai kalba rusiškai. Tai visiškai pavergė mamą.
Jeigu būtų reikėję vertėjauti, turbūt būtų buvę sunkiau“, – svarstė Emilija.
Lietuvė tikino, kad kultūros skirtumų šeimoje jie nejunta. Galbūt dėl to, kad nuo paauglystės savo šalyje negyvenantis Serge’as jau yra tapęs pasaulio žmogumi. Tik potraukis prie afrikietiškos virtuvės yra išlikęs. Jis beprotiškai mėgsta ryžius.
„Kai buvome vaikai, su broliais nuolat valgydavome kukurūzų kuskuso košę su skirtingais priedais. Kuskusas mums taip nusibodo ir vis mamai priekaištaudavome, kodėl vėl ta pati košė ant stalo.
Tada viena dieną ji mus nustebino paruošusi ryžių. Nuo tada mes stengdavomės būti geri mokykloje, kad grįžę vėl gautume ryžių. Jiems atsispirti negaliu iki šiol“, – su šypsena kalbėjo kamerūnietis.
Nors Emilija labiau mėgsta bulves, pastaruoju metu vis dažniau irgi valgo ryžius. Tenka, nes juos dažnai ruošia.
Mėgstamiausias Serge’ui patiekalas – plovas. Jį vyras visuomet giria. Taip pat Emilija labai skaniai gamina kugelį, moka išvirti cepelinus.
Dažniausiai prie puodų stovi Emilija, tačiau retkarčiais į virtuvę įsisuka ir Serge’as.
Jis iš Kamerūno yra atsivežęs ypatingų prieskoninių žolelių ir su jomis pagamina afrikietišką patiekalą. Į jį dar deda riešutų, aišku, ir ryžių.
„Pirmąkart, kai ragavau, norėjosi išspjauti. Tačiau jau pripratau ir dabar noriai valgau“, – prisipažino lietuvė.
Nors Serge’as visuomet švyti gera nuotaika, porai kivirčų išvengti nepavyksta.
Aišku, lietuvė su kamerūniečiu ginčijasi ispaniškai, tarsi kokiame meksikiečių seriale. Emilija tikino, jog ji net yra karštesnio būdo.
„Santykius puoselėti nėra paprasta. Esame labai skirtingos asmenybės. Jam aš kartais atrodau pernelyg negatyvi, o jis man – per daug pozityvus.
Kartais imu kalbėti griežtai, kad, pavyzdžiui, užsisegtų saugos diržus.
Be to, Serge’as mėgsta vėluoti, jį man nuolat reikia visur stumti. Mums jau reikia kur nors važiuoti, o jis dar sėdi vonioje ir skaito kažką apie futbolą“, – skirtumus vardino Emilija. Ji sakė esanti punktualesnė.
Didelės šeimos netrokšta
Auklėdami dukras sutuoktiniai stengiasi laikytis susitarimų, pavyzdžiui, jeigu vienas iš tėvų bara, tai kitas turi pritarti.
Dažniau dukras bara ir yra griežtesnė Emilija. Mat vyresnėlė Kamila labai prisirišusi prie tėčio ir jo klauso.
Serge’as yra švelnus, minkštas žmogus, duoda dukroms laisvę – jie smagiai leidžia laiką kartu. O Emilija, kaip pati sakė, – mėgėja pabambėti.
Lietuvė džiaugiasi, kad vyras jai padeda buityje, pabūna su dukromis, kai ji eina sportuoti.
„Galiu sau ramiai būti, nes žinau, jog skambučio nesulauksiu. Jis puikiai susitvarko“, – apie vyro pranašumus kalbėjo Emilija.
Nors pats Serge’as turi penkis brolius, savo šeimos didesnės neįsivaizduoja. Jam du vaikai – kaip tik! Dabar jis nori susitelkti į savo mergaičių lavinimą, suteikti joms geriausią išsimokslinimą.
Vyresnėlė Kamila yra tikra tėčio dukra. Ji – judri, mėgsta žaisti futbolą. Serge’as norėtų, kad Kamila jau pradėtų lankyti sporto būrelį arba šokius.
„Labai mėgstu šokti. Bet Vilniuje naktiniame klube buvau tik vienąkart. Kodėl? Kamerūne ir Meksikoje įprasta šokti ten, kur pasigirsta muzika, – kavinėje, gatvėje, viešajame transporte.
Ten nėra specialios vietos šokiui kaip čia, Lietuvoje. Iš esmės jūsų šalyje per daug taisyklių. Šokti – tik klube, valgyti – tik restorane. O aš mėgstu šokti visur“, – šypsojosi kamerūnietis.
