Kaip manoma benamiam vyrui įsiveržus į šeimos namus, jis žiauraus užpuolimo metu nužudė Peterio žmoną Tracey (50 m.) ir judviejų sūnų Pierce'ą (13 m.).
Aštuoniolikmetė dukra Lydia ligoninėje nekantriai laukė naujienų apie šeimą. Mergina bijojo šiame pasaulyje likti visiškai viena.
Praėjus beveik 3 savaitėms Peteris pirmą kartą išdrįso prabilti apie tai, kaip laimingos šeimos burbulas staiga buvo susprogdintas.
Vos sulaikydamas ašaras vyras sakė: „Kaip šeima buvome labai artimi. Daug juokėmės ir krėtėm vieni kitiems pokštus, mylėjome vienas kitą ir mūsų šunį. Mūsų gyvenimai sukosi vienas aplink kitą, o dabar viskas dingo, buvo sugriauta. Esame sužlugdyti.“
Gabenant Peterį į ligoninę, jis jau žinojo, kad neteko žmonos, tačiau tik pabudus po operacijos jam pranešė ir apie sūnaus mirtį.
„Kai atvežė į operacinę, buvau pusiau sąmoningas ir žinojau, kad Tracey jau nebėra. Tačiau tik nubudus ir pasibaigus anestetikų poveikiui supratau, jog šalia nebematysiu ir Pierce‘o. Tai buvo mano pirmas užduotas klausimas. Ilgą laiką negalėjau to visiškai suvokti, nes vis dar jautėsi vaistų poveikis. Dar ir dabar tikiuosi, kad pro duris įžengs juodu“, – pasakojo vyras.
Pasak užpuolimą išgyvenusio Peterio, jį sužalojęs ir žmoną bei sūnų pražudęs vyras šeimai yra žinomas, nes Tracey susipažino su juo, kai jis gyveno gatvėje.
Jo teigimu, Wilkinsonų šeima rūpinosi benamiu pastaruosius 12 mėnesių, tačiau niekada nebuvo priėmę jo į savo namus.
Nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis Aaronas Barley (23 m.) kaltinamas 2 žmogžudystėm ir vienu bandymu nužudyti. Į teisiamųjų suolą vyriškis sės spalio 3-ią dieną.
Peteris net 6 dienas praleido intensyvios priežiūros skyriuje, kur gydėsi durtines ir plėštines žaizdas ant kūno ir veido bei atakos metu pažeistus nervus. Iš viso žaizdoms susiūti prireikė 97 siūlių. Šiuo metu apsistojęs tėvų namuose Stauerbridže, vakarų Midlandse, esančiuose visai šalia šeimos gyvenamosios vietos, kurioje ir vyko užpuolimas, vyras sakė: „Vis dar negalime patikėti, kad daugiau niekada jų taip ir nepamatysime. Mes ne tik netekome dviejų savo artimiausių ir brangiausių žmonių, tačiau ir savo namų. Nebegalime į juos grįžti.“
Dukra Lydia užpuolimo metu buvo Bristolio universiteto bendrabutyje. Atvykusį į ligoninę ji manė netekusi visos šeimos.
„Iš pradžių apie viską sužinojau iš socialinių tinklų ir informacijos internete. Maniau, kad buvo subadyti 3 žmonės ir nieko daugiau. Neilgai trukus su manimi susisiekė policijos pareigūnai. Jaučiausi siaubingai. Buvau viena, tačiau draugų ir vaikino tėvų pagalbos dėka jie mane nuvežė tiesiai į Karalienė Elžbietos ligoninę Birmingame. Ten nuvykus tėtis kaip tik buvo išvežamas iš operacinės“, – pasakojo mergina.
„Gydytojai sakė, kad viskas bus gerai. Tuo metu pajutau didžiulį palengvėjimą. Praradau du šeimos narius, tad bijojau netekti ir tėčio. Viskas įvyko taip netikėtai ir staiga, tad širdyje jaučiau dar didesnį skausmą. Kelias valandas maniau likusi viena“, – pridūrė ji.
Paskutinius prisiminimus, susijusius su broliu ir mama, kai netikėtai grįžusi namo ji nustebino šeimą, Lydia apibūdino kaip geriausią kada nors patirtą Motinos dieną.
„Mano žmona turėjo labai didelę širdį. Ji niekada nekeldavo balso ir buvo kantri. Tracey neignoruodavo benamių. Grįžusi namo ji sutepdavo jiems sumuštinių. Pierce‘as buvo normalus ir laimingas berniukas. Jis buvo tik ką pradėjęs galvoti apie ateitį. Pierce‘as labai mylėjo savo mamą ir mus visus, tačiau, mano nuomone, judviejų ryšys buvo labai stiprus“, – apie iškeliavusius šeimos narius pasakojo Peteris.
Vyriausioji Wilkinsonų dukra sakė, kad ji ir tėtis turėjo išlikti stiprūs, nes pasaulyje juodu liko dviese.
„Visą laiką galvoje girdžiu mamos balsą sakantį nenuleisti nosies. Mes turime gyventi dėl jų ir leisti jiems mumis didžiuotis. Jie to labai norėtų“, – užbaigė Lydia.
Parengė Edita Maračinskaitė
