Pasidomėjome, kaip Evaldui ir trims jo berniukams sekasi, praėjus daugiau nei pusmečiui po skaudžios netekties. Pasirodė, kad jam sekasi gerai, jei gerai gali sektis žmogui, ištiktam tokios tragedijos.
Evaldas turi daug darbo, gruodis jam – ypač intensyvus mėnuo, kai veda daugybę renginių ir visas jo darbo kalendorius beveik užpildytas. Vyras įsitikinęs, kad jo vaikai iš to tik laimi: juk jis – vienintelis šeimos maitintojas, tad jei liktų namie rūpintis kūdikiu, šeimos pajamos labai sumažėtų.
„Ir man pačiam darbas naudingas – jis nukreipia mintis kita linkme ir mažiau laiko lieka melancholijai. Būna ir taip, kad nuotaika, atrodo, visai prasta, bet išeinu į renginį – ir įsijaučiu į rolę. Profesionalai – ne tik renginių vedėjai, bet ir kitų sričių darbuotojai – dirbdami privalo atsiriboti nuo asmeninių problemų“, – sakė Evaldas.
Didesnė renginių dalis vyksta vakarais, o organizuoti pašnekovas imasi tik didesnio biudžeto renginius, taigi atsiradusi laisvą laiką jis stengiasi padalinti savo trims sūnums: Danieliui (10 m.), Justinui (8 m.) ir Kristupui (7 mėn.).
Kai Evaldas dirba, kūdikį pažiūri jo mama arba Julijos tėvai. „Mažylis auga sveikas ir yra labai šaunus berniukas. Vis mažiau nori gulėti, darosi vis judresnis ir vis daugiau nori būti ant rankų. Vyresnieji broliai jį labai myli, padeda priežiūrėti, nešioja ant rankų. Jis buvo visų mūsų labai laukiamas“, – pasakojo vienišas tėtis.
Vyresnieji jo sūnūs labai savarankiški, į mokyklą, taip pat ir į būrelius nueina patys. Jie netgi patys rytais atsikelia ir išsiruošia į pamokas, gerai mokosi, kuo tėtis labai džiaugiasi.
„Suprantama, vaikais, kaip ir daugelyje šeimų, seniau daugiau rūpinosi mano mylimoji Julija, ypač paskutiniais mėnesiais, kai jau buvo išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų. Jos ryšys su sūnumis buvo itin stiprus, ji visada mokėjo su jais rasti bendrą kalbą ir dėl visko susitarti. O aš labiau buvau atsidavęs darbui, pajamų šeimai generavimui, bet namų niekada neapleisdavau ir stengdavausi skirti laiko sūnums bei Julijai. Vaikus vežioti į būrelius būdavo mano pareiga, sekmadieniai buvo (ir dabar yra) šeimos diena, kai kažką veikėme visi drauge kažkur išvykę arba pasilikdavome namie ir žiūrėdavome vaikų mėgiamus filmus; labai mėgdavome stalo žaidimus su visa šeima“, – prisiminė Evaldas.
Apie savo sūnų savijautą ir tai, kaip reikėtų bendrauti su netektį išgyvenusiais vaikais, jis kalbėjosi su pažįstama psichologe. Ši bendravo su berniukais ir po to pasakė, kad, jos supratimu, skaudi netektis lyg ir nesukėlė jiems didelių giluminių traumų, kurios ateityje vėliau galėtų trukdyti jų vystymuisi. Psichologė patarė tėvui su vaikais apie netektį kalbėtis atvirai, nevengti šios temos.
Taigi Evaldas stengiasi su sūnumis kuo daugiau bendrauti ir kalbėtis apie viską, taip pat ir apie mamos netektį. „Vaikai patys tos temos neliečia, tikriausiai jiems tai per sunku, bet aš su jais dažnai kalbuosi apie jų mamą, klausinėju, primenu, bandau prašnekinti šia tema, kad jie tiesiog kalbėtų apie tai. Sekmadienis pas mus – mamytės diena, kai visi aplankome jos kapą. Berniukai tiki, kad mamytė yra danguje, ir aš jiems sakau, kad ji iš aukštai juos mato, saugo, prižiūri“, – pasakojo Evaldas.
