Vaivai buvo skirta chemoterapija, nes vėžys buvo išplitęs į limfmazgius. Po pusmečio buvo amputuota krūtis, o vėliau taikyta radioterapija.
Ne tik onkologiniu gydymu, bet ir sveikatinimu susidomėjusi moteris stengėsi išnaudoti ir nemedikamentinio gydymo galimybes. Sukaupusi įvairios patirties moteris suprato, kad ne ji viena svarsto, kaip elgtis išgirdus krūties vėžio diagnozę.
Tinklalapį „Vėžys – ne sloga“ įkūrusi V.Mickuvienė prieš dvejus metus baigė onkologinį gydymą. Remdamasi savo patirtimi moteris dabar padeda tiems žmonėms, kurie susidūrė su sveikatos bėdomis.
– Kiek ilgai truko jūsų gydymas?
– Ilgiau kaip metus, o tada paaiškėjo, kad turiu kovoti su šalutiniu vaistų poveikiu. Iki šiol šlubuoja kraujospūdis, atsirado sąnarių skausmas, dingo trombocitai, kurie susidaro kaulų čiulpuose. Dar neatsikūrė normalus trombocitų kiekis kraujyje, jeigu man reikėtų skubios operacijos, galėčiau nukraujuoti.
Bet išmokau džiaugtis kiekviena diena, nes likau gyva. Jaučiau socialinę atsakomybę, todėl ėmiausi švietėjiškos veiklos. Bendruomenė „Vėžys – ne sloga“ šiemet šventė antrąjį gimtadienį.
Esu rinkodaros specialistė, supratau, kad visuomenėje būtina kuo labiau didinti informacijos prieinamumą, nes kiekviena moteris gali susirgti vėžiu.
Esu įsitikinusi, kad padėti sau galime tik mes patys. Kokį sveikimo kelią pasirinksime, irgi priklauso tik nuo mūsų pačių. Pirmiausia būtina išeiti standartinį gydymą, bet turime ieškoti ir kitokių sveikatinimo priemonių.
Aš, be kito gydymo, dar pasirinkau valstybės nekompensuojamą imunoterapiją dendritinėmis ląstelėmis, vartojau papildomai vitaminus, kurių mano organizmui trūko, įvairius maisto papildus, nes jie mažina uždegiminius procesus ir stiprina imunitetą.
– Kaip atsirado jūsų tinklalapio pavadinimas?
– Savo kailiu patyriau, kad yra du kraštutinumai, su kuriais susiduria vėžiu sergantys žmonės, tai – informacijos perteklius ir jos trūkumas. Kai randi daug informacijos, supranti, kad internete visko yra labai daug, todėl sunku suvokti, kas gali būti naudinga, o kas – ne.
Socialiniame tinkle subūriau bendruomenę, o pavadinimas atsirado susidūrus su sveikatos apsaugos sistemos keblumais. Susirgus krūties vėžiu vėliau man buvo įtartas dar vienas vėžys, reikėjo skubiai patekti į konsultaciją, o registracija buvo įmanoma tik po trijų ar keturių mėnesių.
Man buvo nustatyta trečia krūties vėžio stadija, supratau, kad ilgai laukti negaliu. Kai paklausiau, ar nėra galimybės patekti pas gydytoją anksčiau, sulaukiau tokio atsakymo: „Tai – lėtinė liga, ko jūs išgyvenate, galite palaukti.“
Tada pagalvojau, galbūt vėžys šiuo metu nėra mirties nuosprendis, išgyvenamumas kur kas ilgesnis nei prieš keletą dešimtmečių, bet vėžys nėra sloga. Taip atsirado tinklalapio pavadinimas.
Pastaruoju metu esu pasveikusi, aišku, niekada nežinai, ar nebus ligos atkryčio, pagaliau yra ir kitų vėžio formų.
– Ar buvo kokių nors negalavimų, kurie padėtų įtarti piktybinę ligą?
– Vėžys atsėlino paslapčia, nebuvo jokių aiškių ženklų, kurį laiką jaučiau lėtinį nuovargį, maniau, kad tai dėl darbo, nes dažnai prie kompiuterio sėdėdavau iki išnaktų. Man nuolat trūko poilsio. Būdavo, vykstu atostogauti ir vienintelis noras pailsėti.
Vieną dieną ėmė skaudėti pažastį, pamaniau, gal netinkama liemenėlė, nes dažnai prie jų tvirtinami metaliniai lankeliai. Išsitraukiau lankelius, bet būklė nepagerėjo.
Tiesa, patarimą tikrintis krūtis išgirdau iš medikų gerokai anksčiau, po gimdymo buvau įspėta, kad yra tam tikrų gerybinių pakitimų, aš buvau pavyzdinga pacientė ir nepraleisdavau reguliarių patikrų.
Kai prieš dvejus metus poliklinikoje atliko ultragarso tyrimą, gydytoja aptiko darinį ir patarė kreiptis į onkologą. Gavus siuntimą Nacionaliniame vėžio institute buvo paskirta mamografija, biopsija. Paklausiau, ar reikės atlikti operaciją, jei darinys bus gerybinis. Tada gydytoja pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Kaip tai gerybinis?“
– Kaip tada reagavote?
– Nebuvau pasiruošusi išgirsti tokio atsakymo, todėl patyriau šoką. Tuo metu man buvo 49-eri. Tokio amžiaus moterims Lietuvoje dar nėra taikoma patikros programa, kuri padeda nustatyti ikivėžinius pakitimus ir ankstyvos stadijos krūties navikus.
Man moterų skirstymas pagal amžių atrodo absurdiškas, kai sulaukus tik penkiasdešimtojo gimtadienio valstybė skiria profilaktinius tyrimus dėl ankstyvojo vėžio.
Mano įkurtoje socialinėje grupėje, kuriai priklauso daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių, yra kitokia statistika. Daugiau nei pusė sergančių moterų nesulaukė tokio amžiaus.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai gydytojai negali skirti brangaus tyrimo, kol moteris nepradeda skųstis skausmu.
Apmaudu, jog paženklintos onkologine liga moterys pasibaigus gydymui turi kovoti, kad joms skirtų tyrimą, padedantį įvertinti, ar neatsirado naujų metastazių.
– Gydymas jums kainavo ir daug asmeninių lėšų?
– Man taikė ir imunoterapiją, o tai brangi procedūra. Esant kai kurioms vėžio formoms valstybė finansuoja imunoterapiją, tačiau susirgus krūties vėžiu dar negali tikėtis tokios paramos. Prieš keletą metų imunoterapija man kainavo apie 7 tūkstančius eurų, o dabar kainos pakilusios.
– Kiek sergant yra svarbi emocinė pagalba?
– Ji yra būtina. Nė vienas onkologinis ligonis neturi jaustis vienišas. Ligos pradžioje mano emocijos buvo kaip amerikietiški kalneliai. Sužinojusi diagnozę patyriau šoką, vėliau užvaldė pyktis, kodėl tai atsitiko man.
Dažnai būna, kad kaltiname save ar kitus, todėl įstringame tokioje emocinėje būsenoje, o tai trukdo sveikti. Psichologinė pagalba labai svarbi, bet Lietuvoje turime mažai onkopsichologų, kurie galėtų padėti.
Ne paslaptis, kad sergantieji vėžiu gyvena trumpiau, tai rodo ir mano įkurtos bendruomenės patirtis. Būna skaudu, kai tenka atsisveikinti su žmonėmis, kurie kabinosi į gyvenimą iš visų jėgų, bet liga juos nugalėjo.
– Kaip žinią apie vėžį sutiko jūsų artimieji?
– Vėžys ne tik paliečia ligonį, bet ir sukelia beviltiškumo jausmą artimiesiems. Dėl šios priežasties stengiausi apsaugoti savo dukterį, nes sužinojusi mano diagnozę ji patyrė kur kas didesnį stresą nei aš.
Stengiausi tausoti ir savo vyrą. Viena vykdavau į procedūras, galvojau, kol dar galiu ir turiu jėgų, neturiu teisės prašyti pagalbos. Stengiausi neįsijausti į aukos vaidmenį.
– Pasitaiko atvejų, kai vyrai dėl ligos palieka žmoną. Ar jūsų bendruomenėje buvo tokių atvejų?
– Taip atsitiko ne vienai moteriai. Bet mano šeima nesubyrėjo, o dar labiau sutvirtėjo. Man tai – antra santuoka.
Mes jau anksčiau buvome susidūrę su skaudžia nelaime, kai dėl sarkomos mirė vos 29-erių sulaukusi mano vyro duktė iš pirmosios santuokos. Ši netektis mus labai sukrėtė.
Kai susirgau vėžiu, mačiau, kaip vyras smarkiai išgyveno. Jis suprato, kad ši liga keičia moters kūną.
Aš rinkausi gyvenimą, todėl daug nesisielojau, kai buvo pašalinta krūtis. Nenorėjau dalinės amputacijos.
– Ar keičiasi visuomenės požiūris į vėžiu sergančias moteris?
– Yra moterų, kurios slepia šią ligą nuo savo šeimos, nes tai sunki liga. Kai susirgau, svarsčiau, ką man daryti, ar viešai kalbėti. Kaip vyrai nenori nesveikų moterų, taip ir darbdaviai nenori sergančių pavaldinių. Iki šiol jaučiama tam tikra diskriminacija dėl ligos. Tai rodo tinklalapio „Vėžys – ne sloga“ narių mintys.
Daugelis onkologinių ligonių jaučia finansinį nesaugumą. Susirgus vėžiu išlaidos didėja, nes ne viską valstybė kompensuoja. Būna ir tokių atvejų, kai pacientai negali sau leisti inovatyvaus gydymo arba nutraukia standartines procedūras, nes neturi už ką atvažiuoti į gydymo įstaigą. Per keletą metų esu organizavusi labdarą ne vienam ligoniui.
– Daugelis žmonių nori užmiršti ligą, o jūs ir toliau dalijatės savo patirtimi. Kas jums labiausiai padėjo?
– Negalėčiau atsakyti į šį klausimą, nes išbandžiau įvairius nemedikamentinius būdus. Kita vertus, galbūt man taip yra Dievo skirta. Galbūt liga yra man skirta kaip pamoka. Džiaugiuosi, kad gyvenimas po ligos man pasidarė kur kas geresnis. Pamačiau, kad visos iki tol buvusios bėdos yra smulkmena.
Atėjusi pas gydytoją nepuolu skųstis, kad man yra negerai. Tokią pamoką išmokau susidūrusi su gydytoja ginekologe, kuri, pasirodo, sirgo ketvirtos stadijos piktybiniu naviku. Kai sužinojau apie medikės mirtį, buvau sukrėsta.
Todėl stengiuosi su gydytojais pirmiausia užmegzti draugišką ryšį ir nepulti reikalauti to, ką rašo internetas. Visi esame sveikatos sistemos įkaitai – būna ir taip, kad gydytojai nori padėti ligoniui, o po to kviečiami pasiaiškinti dėl skirtos brangios procedūros. Kur kas svarbiau būti žmogumi ir nelaikyti užantyje akmens, vertinti tas dienas, kurios mums duotos.
– Kaip susirgus pasikeitė jūsų gyvenimo būdas?
– Liga privertė susimąstyti. Pradėjau nuo savęs – dabar daugiau laiko skiriu mitybai, fiziniam aktyvumui, savo šeimai, nors anksčiau buvau vadinamoji darboholikė.
Išmokau pasakyti „ne“ ir klientams, su kuriais turiu įvairių rinkodaros projektų. Esu kur kas pakantesnė. Dabartinė Vaiva man labai patinka.
