„Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Kentaurai“, „Karalius Lyras“, „Velnio nuotaka“, „Sadūto tūto“ – tai tik dalis filmų, už kuriuos R.Adomaitį myli visa Lietuva.
Prieš keliolika metų R.Adomaičiui buvo nustatytas prostatos vėžys. Interviu „Lietuvos ryto“ žurnalistei Laimai Žemulienei 2018 m. vyras prisipažino „su liga nutraukęs bet kokius santykius“ ir liovęsis gydytis.
Nusibodo sirgti
„Su liga aš nutraukiau santykius. O kaip ji elgsis, pažiūrėsim. Nors jau ir keleri metai prabėgo, ji per daug nepurkštauja, nepriekaištauja. Gal dar leis pagyventi?“ – paklaustas apie sveikatą anuomet kalbėjo aktorius.
Kokius 7–8, o gal ir daugiau metų R.Adomaitis važinėjo pas medikus į tuometį Vilniaus onkologijos institutą Santariškėse.
„Aš gydžiausi ilgai. Davė pasirinkti – arba operacija, arba chemoterapija, arba spindulinis gydymas. Aš pasirinkau spindulinį, nes jokio skausmo nejauti gulėdamas po tuo aparatu. O vėžys „bombarduojamas“ spinduliais.
Ko gero, visą to spindulinio gydymo kursą išėjau.
Po to man buvo taikomas hormoninis gydymas. Matyt, kai moteriškas ir vyriškas pradas organizme pradeda kovoti, tą vėžiuką gali atbaidyti. Geri tas piliules, ir tiek, labai paprasta“, – dėstė Regimantas.
Ilgai jis gėrė tas tabletes. „Galų gale vieną dieną nusprendžiau – atsibodo man važinėti į tas Santariškes, vaikščioti pas medikus, tikrintis rodiklius, kurie nurodo to vėžiuko gyvybingumą.
Ir prieš kelerius metus nutraukiau viską. Nutariau: „Ko aš čia dabar spardausi?
Kaip Dievulis nuspręs, taip ir bus“, – pasakojo R.Adomaitis.
Su savo liga jis nesismulkino – griežtai jai paliepė išeiti.
Vyras nežinojo, ar gerai padarė, taip drastiškai pasielgdamas ir ranka numodamas į gydytojų nurodymus. Jis niekieno neklausė, ką jam daryti.
„Sakau, man at-si-bo-do“, – skiemenimis paskutinį žodį ištarė Regimantas.
R.Adomaitis neprisimena, kuri vėžio stadija jam buvo diagnozuota. „Tiek metų praėjo, kaip aš galiu atsiminti? Aš neatsimenu, ką rytą valgiau. O atsiminti, ką dariau prieš dešimt metų, – nesąmonė“, – išraiškingai gestikuliavo Regimantas.
Tada dar buvo gyva šviesaus atminimo jo gražuolė žmona dainininkė ir kino aktorė Eugenija Bajorytė (1941–2011). Dabar jis mano, kad blogai padarė pranešęs žmonai apie savo ligą, – tikriausiai nuliūdino ją.
Ar žinia apie prostatos vėžį jį patį labai supurtė?
„Aš neprisimenu. Tačiau nemanau, kad mane ypač būtų paveikusi ta žinia. Aš kaip tik galbūt apsidžiaugiau – aplinkui ir vienas, ir kitas kenčia, ir miršta nuo tos ligos, o mane ji lyg aplenkia. Kodėl? Pagaliau tas vėžiukas ir pas mane atėjo.
Labai šaunu. Ir pabendravau su juo, kol atsibodo“, – dėstė Regimantas.
Paskui paaiškino, kad su savo vėžiu jis draugiškai sugyvendavo: „Nori dar šito vaisto? Na, gerai, prašau, pamaitinsiu tave. O kai atsibodo, pasakiau – nebeduosiu, daryk, ką nori.“
O kokia jo savijauta nutraukus gydymą? Kadangi sulaukė tiek metų, tai dėl to savijauta nekokia: „Dėl to blogai jaučiuosi, sunkiai vaikštau. Niekur neinu, net į teatrą.“
Pasak aktoriaus, kiekvienam – skirtingai. Jis pažįsta šimtamečių, kurie dar laksto.
Vadino ir sirgdamas
Pačioje ligos pradžioje, kai jam buvo taikomas spindulinis gydymas, ar būdavo dėl to sunku vaidinti scenoje? Ar jautė fizinį, psichinį išsekimą?
„Nežinau, gal. Bet tai ėjo kartu su senatve. Ir nuo ko tas silpnumas ar negalia, sunku pasakyti – ar nuo senatvės, ar nuo ligos“, – samprotavo Regimantas.
Susirgęs jis vaidino spektakliuose „Kazanova“ („Domino“ teatras), „Paskutiniai mėnesiai“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), „Susitikimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Pastarasis spektaklis – nelengvas, jame vaidino tik du aktoriai: R.Adomaitis ir šviesaus atminimo Donatas Banionis (1924–2014).
Tačiau „Susitikimas“ jo nenuvargindavo. Atvirkščiai – jis kaip tik pailsėdavo spektaklio metu: „Jei tau patinka darbas, tai yra džiaugsmas, o ne nuovargis.
Man patiko vaidinti dviese.“
Kartą per mėnesį R.Adomaitis vykdavo į Sankt Peterburgą, kur „Baltijskij dom“ teatre Jono Vaitkaus režisuotoje Antono Čechovo „Žuvėdroje“ vaidino gydytoją Dorną. Bet paskui, gavęs vaidmenį Mažojo teatro spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ pas režisierę Gabrielę Tuminaitę, jis to vaidmens atsisakė.
„Buvome pradėję repetuoti, labai įdomiai vyko procesas. Atvažiavo G.Tuminaitės draugė iš Prancūzijos ir pradėjome prancūziškai su ja kalbėtis.
Kelis spektaklius suvaidinau, bet paskui man sunkoka pasidarė. Nutariau pasitraukti. Tuoj aštuoniasdešimt – užteks, nutariau“, – prisiminė aktorius.
Mirtį priėmė kaip neišvengiamybę
R.Adomaitis paskutiniuose interviu nevengė mirties temos ir atrodė jai psichologiškai pasiruošęs.
„Žmogaus gyvenimo siekiamybė – kas? Mirtis. Galite nesutikti, galite protestuoti. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn“, – 2018 m. liūdnai kalbėjo Regimantas ir žurnalistei parodė, kaip tai vyksta. Jis paėmė iš vazos obuolį ir paleido iš rankų, o jis dunkstelėjo į grindis.
Paskutinius savo gyvenimo metus R.Adomaitis mėgo leisti sodyboje Labanoro girios pašonėje. Čia gyveno stebėdamas paukščių ir augalų gyvenimą, galvodamas apie žmogaus atėjimą į šį pasaulį ir išėjimą į kitą karalystę.
Nutraukęs onkologinį gydymą Regimantas džiaugėsi šia diena ir sakė: „Kaip Dievas norės, taip ir bus.“
Paskutinius kino legendos R.Adomaičio interviu galite paskaityti čia ir čia.
