Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

Humoristė, aktorė, režisierė, tinklaraščio „ViPirmadienis“ autorė Violeta Mičiulienė (60 m.) sako: „Pinigų kiekis atsispindi žmogaus akyse. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau akyse nuobodumo. Dideli pinigai atima naujų potyrių troškimą.“

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Tai pilnas krepšys sceninių suknelių, batų, rankinių, aksesuarų, kuriuos neseniai parsivežiau iš Anglijos. Vykstu ten kartą per metus, šįkart praleidau mėnesį ir turėjau laiko pasivaikščioti po parduotuves. Įsigijau išskirtinių drabužių, su kuriais pasirodysiu publikai.

[[ge:lrytas:lrytas:28680089]][[ge:lrytas:lrytas:28604518]]

Pati sau pavydžiu tokių mielų pirkinių. Iš pradžių įsigijau didžiulį spalvotą krepšį, kokį turi visi turgaus prekeiviai. Jame sutilpo apie 40 išskirtinių daiktų, kurie Lietuvoje kainuotų gerokai brangiau.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Labai liūdna, bet beveik visada pirkinių skaičių ir rūšį lemia emocijos. Todėl prisipažįstu, kad tokiais atvejais protas man ne brolis ir net ne pusbrolis. Jie kažkaip eina paskui mano norus ir sprendimus.

Tik parsinešusi pirkinius namo pradedu svarstyti, kam man to reikia. Dar problema – mano pasirinkimai dažniausiai susiję ne su manimi. Pastaruoju metu supratau keistą dalyką – man beveik nieko nereikia, bet jei pamatau gerą, nebrangų daiktą, pradedu mintyse ieškoti, kam jis būtų reikalingas.

Kartą dėvėtų drabužių turguje aptikau gražius 46 dydžio vyriškus batus. Buvo iššūkis rasti tokį didžiapėdį, tačiau guodžiau save, kad kažkur pasaulyje vaikšto vyras tokiomis kojomis.

Pusę metų ieškojau tų batų šeimininko. Svečiai, pamatę tuos batus koridoriuje, juokdavosi: „Ar pas tave klounas lankėsi?“ Tie batai buvo tokie gražūs, jog netgi svarsčiau rašyti skelbimą, kad ieškau vyro su 46 dydžio pėdomis. Tačiau toks atsirado savaime ir labai džiaugėsi dovana.

Vis pagalvoju, kam prisikuriu tiek nereikalingų rūpesčių? Bet kitaip negaliu. Ir dabar iš Anglijos trečdalį visų daiktų parvežiau draugėms, jų vyrams, vaikams. Dar buvo likę pinigų, kuriuos pasiėmiau į kelionę, o aš turiu išleisti viską.

Grįžau į Lietuvą plika basa, bet su pilnais krepšiais.

[[ge:lrytas:lrytas:28800282]]

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Kvepalų manija baigia karaliauti mano smegenyse. Jau pradedu suvokti, kad 23 kvepalų buteliukų turi tam tikrą laiką pakakti. Daviau sau žodį, kad kol nebaigsiu šių resursų, tol nelakstysiu po svetimų šalių oro uostų parfumerijos parduotuves.

Kai kuriems kaimynams mano kvepalų manija palengvindavo gyvenimą arba įnešdavo į kasdienybę aiškumo. Viena kaimynė džiaugėsi: „Violeta, kai man paskambina kas nors ir klausia, ar tu esi namuose, anksčiau turėdavau išeiti į kiemą ir pažiūrėti, ar stovi tavo mašina. Dabar atidarau duris į laiptinę, pauostau ir jei kvepalų šleifas nepraplaukia, vadinasi, dar neišėjusi.“

Kita mano silpnybė – batai. Neseniai apie 50 porų atidaviau ukrainiečiams. Liko apie 130 porų. Bet vis ranka tiesiasi įsigyti ką nors naujo. Iš Anglijos parsivežiau penkias poras. Batai, nepriklausomai nuo sezono ir paskirties, turi būti įdomūs.

Esu priėjusi išvadą, kad moteris turėtų būti baisiai laiminga, jeigu einant gatve vyrai žiūri į jos kojas. Ir tada užplūdo liūdesys suvokus, kad į mano trumpas kojas jie nenori žiūrėti. Sukau galvą, kaip man juos priversti žiūrėti. Išsigelbėjimą sufleravo batai. Pradėjau avėti iš koto verčiančius batus, dabar žiūri visi – tiek vyrai, tiek moterys.

Net jeigu nusiperku kokius nors paprastus juodus kerzinius batus, papuošiu – apkaišioju dirbtinėmis gėlėmis, ant kai kurių sukrauta pusė pievos. Kai šiemet nuvažiavau į teatro festivalį, pusė žiūrovų buvo susitelkę ne į veiksmą scenoje, o į mano batus.

Nuėjau apžiūrėti bažnyčios, matau, eina vestuvininkų svita. Jaunikis prasilenkdamas neatsilaikė nepagyręs: „O, kokie gražūs batai!“ Aš pavymui mestelėjau: „Jūs nematėt mano kojų!“ Visi pradėjo juoktis.

Batai yra mano iššūkis pasauliui, kad ir aš turiu kojas, į kurias verta žiūrėti. Turiu daug spalvotų batų. Italijoje nusipirkau akį rėžiančius žalius. Anglijoje ėjau su sūnumi, tai moteris iš kitos gatvės pusės man sušuko: „Aš myliu tavo batus!“ Šūktelėjau atgal: „Aš irgi juos myliu!“

Palangoje lietuvė, vėliau paaiškėjo, kad anglų filologė iš Kauno, į tuos batus kitaip reagavo: „Aš turiu lygiai tokius pačius, tik violetinius.“ Paklausiau, kodėl jų neavi. Moteris pasipūtėliškai atsakė: „Jūsų batai man patinka, bet jūsų humoras nelabai.“

Pasakiau, kad savo batų jai neatiduosiu, ir palinkėjau sėkmės.

Daug kam atrodau keistai. Kažkada kaimynė man atpasakojo pokalbį su savo vyru.

Tas kalbėjo: „Galvoju, kad jei apsirengtum kaip Vilytė, tai aš tave nušaučiau ir visi kiti nušautų. O ji kad ir kokią nesąmonę apsivelka, jai viskas tinka.“

Gal likimas man skyrė specialų bilietą rengtis taip, kaip noriu, nepriklausomai nuo amžiaus? Kartą buvo itin smagu, kai pažįstamų vaikai nuoširdžiai pasakė, kad man duotų 25-erius metus. Kiek patylėjusi pasakiau jiems savo amžių. Jie nuščiuvo.

Turiu vienos gruzinų dizainerės kurtus rankų darbo batus. Labai jų norėjau, mokėjau gal 180 litų. Ne viena turtinga moteris manęs klausė, kur juos gavau, nes irgi norėtų. Bet tie batai lyg vėliava per iškilmes – apsiaunu, pakalbu scenoje, nusifotografuoju, užkulisiuose nusiimu ir parsinešu namo. Jie nepritaikyti judėjimui.

Kadaise Londone vienoje parduotuvėje pamačiau batus su spalvotais kulnais, visokių žvėrelių galvomis, plunksnomis.

Vos neišprotėjau, galva apsisuko. Jų kaina siekė apie 200 svarų sterlingų, nepirkau, manau, batai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs.

Jei kurie nors batai atitarnavo ar pabodo, pasiūlau draugėms. Jos labai apsidžiaugia. Ir aš džiaugiuosi. Ramia širdimi savo daiktus atiduodu.

[[ge:lrytas:lrytas:28800283]]

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Niekada to nebuvo. Tik jaunystėje, net nežinau kodėl, tėvams meluodavau, kad daiktas esą kainavo mažiau. Ir atrodydavo, kad visi perka kaip žmonės, o aš – daug pigiau. Arba man kažkas atiduoda, dovanoja. Tėvai sakydavo: „Kas tu per žmogus – kaimynas pirko už 20 rublių, o tau pavyko gauti už šešis.“

Nors manęs šeimoje niekas nebardavo dėl išlaidumo ar nereikalingų pirkinių, būdavo gėda, kad, mano galva, nepadoriai daug turiu atseikėti, tad meluodavau išsijuosusi.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Labai paprasta. Pinigai į mano gyvenimą ateina patys kada nori ir išeina kada nori. Vagys, kurie per mano 60 metų jubiliejų ištraukė visus pinigus ir dokumentus, padėjo man suvokti, kad atėjo tuštybės metas, reikia sustoti. Niekada neišgyvenau dėl to praradimo.

Kita vertus, dažnai prisimenu vieną eurą, kurį palikau Panevėžio prekybos centre įkišusi į pirkinių vežimėlį. Kai nueinu ten, visada prisimenu neapdairiai pasielgusi, tada galvoju: išsiblaškymo viršūnė. Turbūt mano vertybių skalė apversta aukštyn kojom. Mano babytė buvo teisi sakydama, kad kai ką nors gauni, pilnėja tavo delnai, o kai duodi, pilnėja tavo širdis.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Tėtis. Jis prilupo ir pastatė į kampą, kai sužinojo, kad iš babos vogiau pinigus saldainiams, pyragėliams. O aš vyliausi, kad baba neskaičiuoja kapeikų, bet ji skaičiavo. Tuomet tėtis pirmiausia atskaitė paskaitą apie finansų įtaką žmogaus gyvenime, apie vagių likimą. Paskui – fizinė bausmė.

Tas įvykis pakeitė mano supratimą. Suvokiau, kad jei vagi, būk gudrus. Dėl gudrumo visada turėjau problemų, man viskas parašyta ant veido.

Tada pasikeitė mano filosofija. Įsisąmoninau, kad turiu uždirbti pinigų, juos gerbti ir iš svetimų nevogti.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Man buvo skiepijama, kad reikia kokius penkis ar dešimt procentų atsidėti netikėtoms išlaidoms. Praėjusio amžiaus devintajame, dešimtajame dešimtmečiais, kai daug kam buvo sunku, gavusi pinigus dalį jų slapstydavau palto kišenėse, kišdavau tarp patalynės. Turėdavau kokias šešias slaptavietes, kurias neretai pamiršdavau.

Kai baigdavosi pinigai ir iki atlyginimo dar būdavo toli, prasidėdavo paieškos. Kokia būdavau laiminga, jei surasdavau.

Iki šių dienų laikausi vienos taisyklės – neturėti monetų. Jeigu manęs parduotuvėje paklausia, ar galiu duoti smulkių, sakau, jog neturiu, ir tvirčiau suspaudžiu piniginę, prikrautą centų, baimindamasi, kad jie nesubarškėtų.

Visos sukauptos monetos atsiduria kavos indeliuose – taupyklėse. Vėliau tuos pinigus panaudoju kelionėms. Šiuo metu monetomis turiu susitaupiusi apie pusantro tūkstančio eurų.

Būna, vakare atsidarau indelius ir skaičiuoju. Pinigai mėgsta būti skaičiuojami. Kalbama, kad pinigus pritraukia žalia spalva. Verta piniginėje nešiotis dviejų JAV dolerių kupiūrą, mėgdavau prikaišioti žalių servetėlių, namuose degindavau žalias žvakes. Bet iš tiesų pinigai ateina, kai dirbi ir esi jų vertas.

Man patinka vienas anekdotas. Angelas ateina pas Dievą ir sako, kad jam gaila žmogelio, kuris kiekvieną sekmadienį sėdi ir verkia, kodėl neišlošia pinigų. Dievas prisipažino, kad tas nelaimėlis jį irgi labai erzina, kad norėtų jam padėti, bėda, jog tas verkiantysis nenusiperka loterijos bilieto. Dažnai mes ko nors trokštame, bet dėl to nieko nedarome.

[[ge:lrytas:lrytas:28800276]]

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Šeimoje buvau vienturtė, mes neblogai gyvenome. Nuo septintos klasės kiekvieną vasarą iki mokyklos baigimo ravėdavau kolūkio priskirtas normas – kopūstus, burokus, morkas.

Ir vietos restorane „Nemunėlis“ dirbdavau padavėja.

Man buvo gal penkiolika metų, kai nuo ankstyvo ryto kraudavau alaus dėžes, nešiodavau pietus, o vakare aptarnaudavau „pijokėlius“.

Šiais laikais už tokią nepilnamečio vaiko „priežiūrą“ iš gimdytojų būtų atimtos tėvystės teisės.

Savo uždirbtus pinigus atiduodavau tėvams į bendrą šeimos kasą. Finansams vadovavo tėtis. Negaliu skųstis, man tėvai viską pirkdavo, buvau išskirtinė aikštinga mergaitė, gražiai rengdavausi. Bet pinigų savo reikmėms neturėjau.

Už pirmąjį atlyginimą, kurį galėjau išleisti, kur noriu, turguje nusipirkau džinsus. Nuvažiavau į Panevėžį, ten tamsiaodžiai žmonės prekiavo džinsais ir mane apgavo parduodami padirbinį.

Norėjau originalių „Wrangler“ džinsų. Pardavėjai degtuku patrynė medžiagą rodydami, kad degtuko galvutė liko mėlyna. Aš patikėjau.

Džinsai kainavo 75 rublius. Bet jie buvo ne išsitrinantys, o blunkantys. Kai supratau apgavystę, verkiau.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Išlepina. Dideli, gal ir ne visai pelnyti pinigai uždeda laurų vainiką ir žmogus ant jo užmiega. Kaip kančia skatina kūrybą, taip pinigų trūkumas skatina aktyviai dirbti, atrasti ką nors naujo. Kai visko turi per daug, nieko nenori daryti, o tinginystė dar niekam nepadėjo.

Šiaip pinigų kiekis atsispindi žmogaus akyse. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau akyse nuobodumo. Gali lėktuvą nusipirkti, į Mėnulį nuskristi, kur toliau? Dideli pinigai iš tavęs atima siekiamybę, naujų potyrių troškimą.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Daugiausia skatina komunalininkai, butų ūkis, lizingas, mokesčiai už televiziją, telefoną. Nors nesiveržiu su tais skatintojais draugauti, jie įsitikinę, kad turi teisę mane skatinti.

Džiaugiuosi, kad finansai ateina ne iš didelio vargo, ne taip, kaip matau kai kuriuos į darbą einančius lyg į koncentracijos stovyklą.

Aš pragyvenu iš savo kūrybos. Darau, kas man malonu, ir dar už tai gaunu pinigų. Galėčiau nedirbti, bet skatintojų gildija prie durų trepsi.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Esu aktyvi socialiniuose tinkluose, tad kartais į mane kreipiasi prašydami pinigų onkologinėms ligoms gydyti, kitoms problemoms spręsti. Aš nieko neatsakau, turiu matyti žmogų, turiu žinoti situaciją.

Šiame pasaulyje, kur daug apgavysčių, aplinkiniais nepasitikiu aklai ir man dėl to ne gėda.

Pati turiu nuspręsti, kada padėti žmogui. Kartą parduotuvėje pamačiau senutę, kuri rinkosi duoną su nuolaida, vis žvilgčiojo į piniginę neapsispręsdama, kurį kepalėlį paimti.

Priėjusi sumelavau, kad ji panaši į mano anapilin iškeliavusią močiutę, todėl noriu jai duoti pinigėlių. Ji liko stovėti lyg stabo ištikta, kai įdėjau pinigėlį į ranką ir apsisukusi nuėjau.

Praėjo gal mėnuo, buvau toje pačioje parduotuvėje ir kažkas patempė už rankovės. Atsisuku, stovi ta pati močiutė ir sako: „Labas, nuostabioji ponia, kaip tu gyveni?“ Galvoju, gal dabar pati prašys pinigų ar lauks, kol pasiūlysiu, tačiau tą kartą jau nedaviau.

Gatvėje prašinėjantiems asocialiems asmenims niekada neduodu. Kartais pasvarstau, kas turėtų nutikti, kad eičiau prašyti. Manau, taip galėčiau pasielgti tik dėl vaikų sveikatos.

Televizinėms labdaros akcijoms neaukoju. Netikiu tokia „pagalba“. Manyje yra kažkoks blokas. Gal todėl, kad žinau kelis faktus, jog kai kurie gražiai pateikti prasmingi dalykai vyko neteisingai.

Labdaros šou, netikrumo negaliu pakęsti. Geri darbai daromi tylomis. Kai kam nors padedu, nesiskelbiu, nesipuikuoju.

[[ge:lrytas:lrytas:28800280]]

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Pernai lapkritį stuktelėjo 60 metų. Buvo praėjęs pusmetis po koronaviruso pandemijos, neseniai buvo miręs mano tėvas, tų pačių metų liepą dingo mano feisbuko paskyra. Situacija turėjo daug nemalonių padarinių.

Feisbuke administravau puslapį, sutraukusį daugiau nei 70 tūkstančių sekėjų, dešimt metų rašau tinklaraštį „ViPirmadienis“, kur dalinuosi savo gyvenimo įžvalgomis. Sekėjai liko nežinioje, nes darbinius reikalus buvau įpratusi tvarkyti per socialinius tinklus, negalėjau susisiekti su užsakovais, o jie – su manimi.

Tik po pusmečio didelėmis pastangomis atgavau savo anketą. Per tą nežinomybės kupiną laiką neturėjau užsakymų, darbų, išleidau santaupas. Tačiau vis tiek nusprendžiau save pradžiuginti ir apskrito gimtadienio proga išvažiavau į Romą, kur išlipusią iš lėktuvo oro uoste mane apvogė.

Pačią pirmą naktį Romoje žiūrėjau į dangų ir mintyse kalbėjausi su Dievu: „Dieve, tai yra pamoka. Aš ją supratau. Tik pasakyk, ar teisingai? Galvoju, kad ateis į mano gyvenimą pokyčiai su naujomis galimybėmis, finansais. Kadangi tu man ruoši tą dovaną, turi būti vieta, kur būtų galima ją padėti. Tu pasistengei, kad viskas būtų ištuštinta, kad prasidėtų nuo balto lapo. Jeigu aš teisi, duok ženklą.“

Niekas jokio ženklo nedavė, bet supratau, kad Dievas mane išgirdo. Kai grįžau iš kelionės, ryžausi labai svarbiam žingsniui. Turiu nuostabią draugę režisierę Astą Simonaitę, kuri beveik dvejus metus mane spaudė ir jai pavyko, – įkalbėjo mane statyti monospektaklį apie savo gyvenimą.

Šiemet vasarį įvyko monospektaklio „Pabaisų nebus“ premjera. Visi klausia, kodėl toks pavadinimas. O todėl, kad mus nuo ryto iki vakaro gąsdina visomis pasaulio pabaisomis. Aš žmones nuraminu.

Važinėju su spektakliu per Lietuvą – visada susirenka pilnos salės žiūrovų. Esu pakviesta į tarptautinį monospektaklių festivalį, įdomu, kaip užsieniečiai priims mano mintis.

Nebijau visiems papasakoti, kaip gyvenau ir kuo gyvenu. Noriu viešai nusirengti, žinoma, perkeltine prasme, ir žmonėms pasakyti, kad nebijotų būti laimingi ir laisvi.

Brandžiame amžiuje įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis teatrologijos. Pirmąkart gyvenime pajutau malonumą mokytis dėl savęs. 2021 metų vasarą atsiėmiau magistro diplomą, kurį, jei tik galėčiau, įteikčiau šviesaus atminimo tėčiui.

Jis anapilin iškeliavo likus keliems mėnesius iki mano mokslų pabaigos. Jis buvo didžiausias mano kritikas, kartu klausėsi nuotoliniu būdu vykusių paskaitų ir negailėjo pastabų.

Ir toliau planuoju mokytis. Pasakysiu sąžiningai – mano gyvenimas iš naujo ir visai kita kokybe sušvito nuo 60 metų. Gavau pasiūlymą dirbti teatrologijos dėstytoja, toliau rašau savo tinklaraštį, sekėjų skaičius jau artėja prie 100 tūkstančių.

Kai kurie žmonės yra prisipažinę, kad mano rašymas juos įkvepia, padeda gyventi.

Dabar jie laukia mano knygos. Stinga laiko ją užbaigti, nes filmavausi filme, rašiau kino scenarijų. Veiklos turiu daug.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Jei galvosi apie juodą dieną, ji ir ateis. Aš tokios dienos nelaukiu. Esu linkusi atsidėti baltai dienai, tad mano monetos virsta kelialapiu. Kartą iš monetų susitaupiau tiek, kad su sūnumi ir jo drauge dešimčiai dienų vasarą išskridome į Kiprą.

[[ge:lrytas:lrytas:28800285]]

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Kai neturėdavau pinigų, pati darydavau dovanas – megzdavau, siūdavau, lipdydavau. Namuose dar turėjau įsirengusi dovanų stalčių, kur dėdavau įvairias dovanas, laukiančias savo progos.

Buvome linkę per šventes su sūnumis keistis dovanomis, bet šio ritualo atsisakėme.

Tai nutiko, kai kartą per Velykas atvažiavo jaunesnysis sūnus su drauge ir aš iš dovanų stalčiaus atnešiau jiems du gražius puodelius. Jie pradėjo juoktis, paaiškėjo, kad tuos puodelius man padovanojo prieš kokius trejus metus. Nusprendėme, kad reikia baigti šituos dovanų senelio žaidimėlius. Sutarėme: nei per Kalėdas, nei per Velykas jokių dovanų vieni kitiems nedovanosime.

Dovanodama stengiuosi neprisirišti prie progų. Man šauna į galvą ir einu pas draugę, dirbančią parduotuvėje, iš toli dainuoju „Su gimimo diena!“. Visi žiūri, o „gimtadienininkė“ išverčia akis: „Tu kvaila? Taigi balandžio mėnesį gimtadienis.“

O aš atsakau, kad kada noriu, tada ir švenčiu jos gimtadienį. Ir kitas šventes paminiu ne pagal kalendorių. Galiu sugalvoti Kalėdas ar Velykas švęsti gegužės 2 dieną. Neprisirišu prie tradicijų. Aš – kaip per dykumos smėlį besiritantis dygliuotas krūmas. Jis neturi šaknų, maitinasi dulkėmis ir ritasi, kur vėjas neša. Aš irgi tokia.

Dovanas dovanoju, kai turiu ūpo. Jei einu į svečius, be jokios progos ką nors atnešu šeimininkams, jų vaikams, namams. Stengiuosi, kad daiktai būtų reikalingi, pavyzdžiui, ūkinis muilas, kempinėlė, šviestuvas, telefono ragelis. Išsiaiškinu, ko tą kartą žmogui reikia, ir atnešu. Jei nieko nereikia, galima atnešti dešros, duonos kepalą ar makaronų. Vis tiek suvalgys.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Labiausiai nekenčiu daiktų, kurie renka dulkes ir verčia jiems tarnauti.

Keisčiausią dovaną gavau renginio metu kažkokiame miestelyje stovėdama ant scenos. Moteris padovanojo paveikslo rėmeliuose ant tampomo popieriaus priklijuotą nukirstą ir išdžiovintą vištos galvą prasižiojusiu snapu.

Įteikdama galvą kūrinio autorė pasakė: „Išvežk iš mūsų paukščių gripą.“ Negaliu tiksliai įvardinti, kaip jaučiausi, bet buvau gerokai priblokšta. Gal tos moters vištos sirgo, o ji kapojo joms galvas, darė paveikslus ir žmonėms dovanojo?

Tokią pat dovaną po manęs gavo ir atlikėja Liveta Kazlauskienė. Ji manęs klausė, ką daryti. Sakau: „Atsikratyk, nes tai yra paukščių gripo karalienė.“

Kai dovanų gauni sudžiovintą vištos galvą, supranti, kad kam nors kitam pranokti su dovanomis jau bus sunku.

Esu gavusi keistų dalykų – trilitrinį stiklainį ruginės naminukės. Žiūrovas per renginį pastatė stiklainį ant scenos. Maniau, kad ten kompotas. Kaip tik atvažiavo tetulytės į svečius. Puoliau vaišinti, pati prieš tai netikrinusi, kas stiklainyje. Pripyliau kiekvienai po pilną stiklinę gėrimo, sakau, ragaukit, ar saldumo užteks. Po pirmo gurkšnio tetulyčių akys iššoko, antakiai į viršų pakilo – juk gėrimas buvo 60 laipsnių stiprumo.

Bet išvažiavo namo tetulytės linksmos, nes ištroškusios abidvi kaip reikiant maktelėjo to „kompoto“. Prie stalo sugrįžo jaunystės prisiminimai, galiausiai viskas baigėsi dainomis.

Kartą vienas grėsmingos išvaizdos vyras, su kuriuo nei dieną, nei naktį nenorėčiau susidurti akis į akį, įteikė man labai didelę rožę. Kai nusisuko eiti, pamačiau, kad užpakalinėje kelnių kišenėje styro pistoleto dėklas. Pasidarė karšta, kai pagalvojau, kas būtų buvę, jei būčiau nepaėmusi rožės.

Dovanas, kurios renka dulkes, dėdavau į dovanų stalčiuką. Sūnūs nešdavo tuos daiktus į mokykloje rengiamą Kaziuko mugę ir pardavinėdavo.

Nesu išmetusi jokių dovanų, jei matau, kad kam nors jų labiau reikia, mielai padovanoju.

Požiūrį į prisirišimą prie dovanų atvėsino mano sūnūs. Kažkada vienam jų padovanojau naudingą daiktą. Po kurio laiko sužinojau, kad jį atidavė draugams. Papūčiau lūpas – taip elgtis negalima. Bet sūnus paaiškino: „Kai padovanoji daiktą, prarandi į jį teises. Aš galiu jį sudeginti, išmesti, perdovanoti.“

Pagalvojau, kad jis teisus, bet vis tiek nesmagu sužinoti, kad tavo dovaną kažkam kitam padovanojo.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Mano svajonės su materialiais dalykais nesusijusios. Branginu laiką, kurį galiu leisti su savo vaikais. Norėčiau nuvykti į Argentiną, ten gyvena mano babytės sesė, kiti giminės. Gal ir Naująją Zelandiją būtų smagu aplankyti. Amerikoje jau buvau, bet mane vėl kalbina atvykti į gastroles, kai išleisiu knygą. Kasdien įvyksta daug smagių nutikimų, kuriuos saugau prisiminimuose. Mano dabartinis gyvenimas – svajonių išsipildymas.

Humoristė Violeta Mičiulienė liko priblokšta dovanų gavusi sudžiovintą vištos galvą