Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorė Aušra Bilotienė-Motiejūnienė (49 m.) sako: „Pinigai išsprendžia nemažai problemų ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kiek pinigai jį gadina.“

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Pirkiniai gali būti įvairūs – vienus galima pačiupinėti, o kiti – neapčiuopiami.

[[ge:lrytas:lrytas:31900294]][[ge:lrytas:lrytas:32131706]]

Pastarąjį savo pirkinį priskirčiau būtent prie tokių – tai investicija į išsilavinimą. Nupirkau sūnui kelialapį į užsienio kalbos stovyklą Jungtinėje Karalystėje. Toks pirkinys man atrodo labai daugialypis – tai ir poilsis, ir mokslas, savarankiškumo ugdymas, bendravimo įgūdžių tobulinimas, proga susipažinti su svečia šalimi, įvairiais studentais ir moksleiviais iš skirtingų kraštų.

Gal ir keista, kad vėliausiai miniu kalbos mokymąsi, tačiau man atrodo, kad visa puokštė pridėtinių dalykų gal netgi svarbesni.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Nedrįsčiau sakyti, kad mano pasirinkimą lemia tik emocijos, nors tokių situacijų, žinoma, pasitaiko, tik jos labai retos.

Save vadinčiau praktiška pirkėja, besilankančia parduotuvėse su konkrečiu tikslu. Tiesa, turiu silpnybę – mėgstu lepinti artimuosius ir nesuplanuoti pirkiniai dažniau susiję su jais. Esu į tikslą orientuota asmenybė ir dažniausiai tiksliai žinau, ko man reikia. Bėda, kad ne visada tai randu, tačiau tokiu atveju geriau nieko neperku.

Tiesa, pasitaiko, kad „nutrūkstu“, – išeinu į parduotuvę vieno produkto, o grįžtu su visu glėbiu kitų, kurių galbūt ir nereikėjo, bet pasidaviau naujienų ar akcijų bangos nunešama. Grįžus pačiai juokinga būna.

Vis dėlto parduotuvėse neieškau nusiraminimo. Tam greičiau pasirinkčiau knygyną. O čia jau bėda – vargu ar iš jo grįžčiau tuščiomis.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Batai – jų niekada nebūna per daug. Kvapas mano gyvenime irgi labai svarbus – kvepalai gali atspindėti nuotaiką, norisi ko nors naujo, neišmėginto.

Anksčiau didelė silpnybė buvo knygos. Dabar stengiuosi jų pirkti mažiau, renkuosi kitus būdus jas perskaityti, nes, kad ir koks būstas būtų, knygoms vietos visada pritrūks.

[[ge:lrytas:lrytas:32718133]]

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Tikrai ne. Nesu didelė išlaidautoja. Vis dėlto jei sugalvoju ką nors įsigyti sau, neturiu prašyti leidimo, derintis ar atsiskaityti.

Naujai įsigytą daiktą mielai pademonstruoju šeimai, kad drauge pasidžiaugtume, išgirsčiau jų nuomonę, nes šeimoje nėra įpročio ką nors slėpti ar nutylėti.

O didesnius, rimtesnius bendrus pirkinius visada aptariame iš anksto ir suplanuojame.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Tikiu, kad pinigai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus jiems. Bet suprantu, kad jie svarbūs stabilumui užtikrinti, tačiau tikrai nėra vienintelis to elementas. Dažnai manoma, kad pinigai – laimės ir džiaugsmo pagrindas. Tačiau man gyvenime svarbu vidinė ramybė, harmonija su pasauliu, palaikymas, tikslo turėjimas.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Mano šeima. Suprantu, kad to meto aktualijos, kai visi taupė, kaupdavo sunkesnei dienai, formavo ir mano įpročius bei požiūrį.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mūsų šeima gyveno tikriausiai kaip ir dauguma kitų – darbas, butas, automobilis, kolektyvinis sodas, atostogos pajūryje, pas senelius, todėl tėvai prioritetą skyrė išsilavinimui, geram darbui.

Net kai pradėjau savarankišką gyvenimą, tėtis visuomet užsimindavo, kad dalį pinigų reikia kas mėnesį atsidėti ateičiai.

Dabar turime didesnę galimybę kaupti, investuoti, turime apie ką kalbėti su vaikais mokydami juos finansinio raštingumo.

Pati tapusi mama, augindama vaikus ir matydama, kaip jie bręsta, vis dažniau prisimenu rašytojo Paulo Coelho mintį: „Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visada būti kuo nors užsiėmusį ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti.“

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Tvirtai tikiu, kad kiekvienas norime gyventi savo gyvenimą, vaikas – ne išimtis. Labai svarbu, kad jis mokėtų gyventi savąjį gyvenimą. Tėvų indėlis – išmokyti finansinio raštingumo, vertinti pinigus. Esame tie, kurie investuoja į vaikų išsilavinimą, tačiau vaikai turi gebėti patys užsidirbti pinigų.

Tikėtina, kad daugelis mūsų turime šiek tiek turto, kurį paliksime vaikams, tačiau tai neturi jiems virsti laukimu, kada gi tas lobis nutūps jų kišenėse. Tai nėra mūsų, kaip tėvų, įpareigojimas. Visuomet galima pagelbėti esant neeilinėms situacijoms, tačiau ir sunkumus turi išmokti įveikti patys, net kiek ir subtiliai padedant tėvams.

[[ge:lrytas:lrytas:32718131]]

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Pinigai išsprendžia nemažai problemų ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kiek pinigai jį gadina.

Patikslinčiau – gadina ne patys pinigai, o nevisiškai teisingas požiūris į juos. Sakyčiau, gadinti ir smarkiai paveikti pinigai gali tada, kai jie žmogaus gyvenime atsiranda netikėtai greitai, lyg išlošus loterijoje. Ir ypač jei jų prieš tai stigo.

Kitu atveju žmonėms, kurie žino pinigų vertę ir moka protingai su jais elgtis, jie gali užtikrinti saugumą. Mano galva, žmonės, kurie jaučiasi saugūs, lengviau atskleidžia savąjį gerumą ir patys tampa geresni.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Pirmieji mano uždirbti pinigai – stipendija. Ji buvo nedidelė, tačiau batus pavyko įsigyti.

Pirma alga jau baigus mokslus buvo pirmoji mano investicija – gautą atlygį pasidėjau taupomojoje kasoje ir tai buvo pirmasis kaupiamasis indėlis.

Kas mėnesį sistemingai skirdavau tam tikrą sumą taupymui, atsisakydama nereikalingų pirkinių. Deja, vieną dieną sukaupti pinigai nuvertėjo.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Pagrindinis noras būti laisvai ir nepriklausyti ar kuo mažiau priklausyti nuo aplinkybių.

Man pinigai reikalingi mano ir vaikų poreikiams patenkinti.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Taip, parama yra mano gyvenimo dalis. Tiesa, konkretaus vieno remiamo objekto neturiu, tad kaskart renkuosi pagal situaciją: senolius, vaikus. Ukrainą būtina remti – tai ir darau.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Kiek pamenu, ne, nors sunkių gyvenimo tarpsnių buvo, kai tekdavo labai skaičiuoti ir galvoti, ką gali nusipirkti. Labai viliuosi, kad ir neteks to patirti.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Kaip ir dauguma – visas, kurios vyko per kone pusę amžiaus: nuo rublių, „vagnorkių“ iki lito ir euro.

Skirtingu gyvenimo etapu ir poveikis buvo skirtingas. Sunku lyginti tai, ką išgyvenau būdama studentė ar tik pradėjusi dirbti specialistė, su tuo, ką patiri jau susikūręs tam tikrą gerovę ir stabilumą.

Buvo metas, kai dirbau keliuose darbuose. Tiesa, kai geriau pagalvoju, taip buvo didžiąją gyvenimo dalį. Daugiausia laiko buvau samdoma darbuotoja, kuri gaudavo fiksuotą algą, todėl didelių atlyginimo svyravimų išvengiau.

Kalbant apie pinigus, labai svarbu ne tik kiek uždirbi, bet ir kiek išleidi. Tam tikrus dalykus valdo pats žmogus. Suprantama, kad jauniems žmonėms, kurie tik kuria savo gyvenimą, tobulėja, augina vaikus, lėšų poreikis didesnis.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Taip, turiu atsidėjusi minimalią sumą, galbūt juodai dienai, o gal senatvei. Dabar, matyt, svarbu ne atsidėjimas, o lėšų „pagalvės“ turėjimas, kad pinigai nenuvertėtų. Aš mieliau tam tikrą sumą kas mėnesį investuoju.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Svarbu nuoširdi ir originali dovana. Tikslas – maloniai nustebinti, pradžiuginti žmogų, kuriam dovanoji dovaną.

Artimųjų norus numanau, stengiuosi dovanoti tai, ko jie norėtų, todėl ieškau originalumo negalvodama, kaip atrodau kitiems.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Dažniausiai artimi žmonės žino, kas man patinka. Tačiau jei pasitaiko dovanų, kurios nedžiugina, atiduodu, kam patinka, nes nemėgstu nereikalingų daiktų.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Pirma mintis, kuri šauna į galvą, – ilga kelionė aplankant daugelį šalių.

Na, gal ne aplink visą pasaulį, bet bent jau aplink pusę.

Vis dėlto jei netikėtai atsirastų didelė pinigų suma, mąstyčiau, kur tikslingai juos išleisti atsižvelgiant į tą dieną aktualius prioritetus.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Man atrodo, kad didžiausias ritualas – paties žmogaus aktyvus veikimas.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Ir taip, ir ne. Pirmiausia taip, nes pinigai suteikia laisvę – kuo jų daugiau, tuo daugiau laisvės. Bet, matyt, visur yra riba, kiek žmogui reikia turėti pinigų: būstui, automobiliui, atostogoms, kultūros renginiams, vaikų išsilavinimui, savo tobulėjimui ir pan.

Kita vertus, jeigu dėl to, kad uždirbtum pinigų, nukentės šeima, miegas, sveikata, vargu ar būsi laimingas žmogus. Vadinasi, tik tam tikras kiekis pinigų, užtikrinantis žmogui kokybišką ir patogų gyvenimą, gali daryti jį laimingą.

Todėl manau, jog teiginys, kad daug pinigų vienareikšmiškai suteikia laimę, tėra mitas, nes ir didžiausios sumos banko sąskaitoje negarantuoja nei laimės, nei laisvės. Pasitaiko, kad pinigai įkalina, – žmonės tampa jų vergais.

Vadinasi, kiekvienam pinigų, kaip laisvės ir laimės išraiškos, kiekis yra skirtingas. Neturint tikslų, patinkančių ar prasmingų darbų visi turtai, kad ir kokie jie būtų dideli, yra niekas.

Ligoninės direktorė Aušra Bilotienė-Motiejūnienė: save vadinčiau praktiška pirkėja, bet pasitaiko, kad „nutrūkstu“