Gražina pasakojo, kad problemų su viršsvoriu turėjo jau seniai, nes yra linkusi pavalgyti, kai jai liūdna – na, ir kai linksma, valgyti irgi smagu. „Gal kai kurie žmonės valgo tiesiog dėl egzistencinių priežasčių, bet aš valgiau dėl to, kad tai skanu, malonu, estetiška – galima sakyti, kad maistu išreikšdavau meilę sau“, – sakė moteris.
Ir dar ji linkusi į kraštutinumus – vienu metu, kai po gimdos kaklelio vėžio diagnozės turėjo ištverti nelengvą gydymąsi, svėrė vos 43 kg, o dar seniau, prieš keliolika metų, svoris buvo pasiekęs rekordinius 116 kg.
Pastaraisiais metais situacija nebuvo tokia dramatiška – Gražina svėrė 88 kg (ūgis – 159 cm), bet tai jos netenkino. Po ligos ji buvo atsigavusi, sportuodavo, viskas buvo neblogai – bet atėjo karantinas, kai ji vakarais vietoje sporto sėsdavosi prie televizoriaus su traškučiais ar spurgytėmis ir gurkšnodavo kolą. Turėjo ir pateisinamą priežastį, dėl ko namie nesportuoja – jos pomėgis buvo šokinėjimas su „kengūrų batais“, o gyveno nuomojamame bute, tad nuo tokios veiklos kaimynams galėjo ir tinkas nubyrėti ar šviestuvas nukristi.
Po karantino Gražina gal ir būtų numetusi svorio, bet patyrė skaudžią netektį – netikėtai mirė jos tėtis (jam buvo diagnozuotas išplitęs vėžys, ir jau po 3 mėnesių jo neliko). Dukra dėl jo mirties labai išgyveno, ėmė kamuoti kaltės jausmas, kad gal anksčiau galėjo kažką pastebėti ir pakeisti – na, o taip besijausdama ji, suprantama, nesuko galvos dėl to, ką valgo.
Tam, kad susitvarkytų su po netekties užgriuvusiais išgyvenimais, Gražina ėmė lankytis pas psichologą bei psichoterapeutą – o kai galiausiai susitvarkė savo viduje, tai suprato, kad nori susitvarkyti ir išoriškai. Sako, kad ir turėdama atsvorio jautėsi pakankamai žvali ir energinga, bet visgi lipti laiptais būdavo sunkiau ir vaizdas veidrodyje netenkino.

