Kai tapo nėščia, Gražina buvo tiesiog euforijoje: iki tol jai dešimt metų nepavyko pastoti, ir, pasak jos, tik tos moterys, kurios yra patyrusios kažką panašaus, supras, kokia laiminga ji jautėsi. „Pradžioje nedrįsau tuo patikėti, pasidariau net penkis nėštumo testus – visi jie rodė teigiamą atsakymą, tad supratau, jog tiek testų meluoti negali“, – prisiminė pašnekovė.
Nėštumo metu vaikiškų daiktų pirkti ji neskubėjo, tačiau ryte rijo knygas apie kūdikių sveikatą bei auginimą, nusiteikė gimdyti natūraliai, be nuskausminimo, ir kuo ilgiau žindyti kūdikį. Iš pradžių viskas vyko pagal planą.
„Kai mano džiaugsmelis gimė, gydytojai ją padėjo man ant krūtinės ir aš pasakiau jai, kad turiu du vardo variantus, Amelija arba Emilija. Išgirdusi pastarąjį ji man nusišypsojo – dėl to sakau, kad vardą ji išsirinko pati“, – pasakojo Gražina.
Jos euforija tęsėsi maždaug 5 mėnesius, o tada, nenujausdama nieko blogo, nuėjo profilaktinio ginekologinio patikrinimo. Akušerė pastebėjo pakitimų, o netrukus atlikta biopsija patvirtino gimdos kaklelio vėžio diagnozę.
Porą savaičių po to Gražiną buvo apėmusi didžiulė mirties baimė ir panika, dėl kurios ji tiesiog nerado sau vietos, na, o dukrelė tai jautė ir taip pat pasidarė nerami, prastai miegojo. Tuo metu moteriai atrodė, kad vėžio diagnozė prilygsta mirčiai, tiesa, palengva šaunūs medikai ją įtikino, kad ši vėžio forma, diagnozuota ankstyvoje stadijoje yra visiškai išgydoma.
Gražinai buvo atlikta naviko šalinimo operacija. Iki tol buvo nė neaišku, kelinta ligos stadija, o atlikus operaciją paaiškėjo, kad ji ankstyva, pirmoji. Chemoterapija tokioje stadijoje paprastai nėra taikoma, jei navikas neišplitęs į kitus audinius, o taikoma radioterapija (švitinimas). Prieš taikant šį gydymą prireikė dar vienos operacijos – kad spinduliuotė nepakenktų hormonų balansui, buvo atlikta kiaušidžių transpozicija, tai yra, jos pakeltos kiek aukščiau.
Iš viso Gražinai prireikė net 8 operacijų – nors onkologinė liga atsitraukė gana greitai, per pusmetį, vis atsirasdavo komplikacijų ir reikdavo taikyti operacinį gydymą. „Būdavo, jau atrodo, kad viskas gerai, viskas susitvarkė, bet ir vėl kažkas negero išlenda...“, – atsiminė moteris.
Jos vizitai į ligonines užtruko apie 2,5 m. Prieš ligą ji buvo gana apkūni, o sergant svoris buvo nukritęs iki 43 kg.
„Gulėjau kaip daržovė“
Tas gyvenimo etapas buvo išties sunkus, juolab, kad netrukus po to, kai moteris susirgo, paaiškėjo, kad jos ir jos vyro keliai išsiskiria. Vyrui šeimos gyvenimas nerūpėjo, jis įklimpo į lošimus ir prisidarė skolų, o dukrele nesirūpindavo net tada, kai žmonai reikėjo gultis į ligoninę – ji į gydymo įstaigą vykdavo kartu su kūdikiu.
„Ko gero, aš niekad nejaučiau, kad su tuo vyru mes esame vienas kitam skirti. Tiesiog labai džiaugiausi, kad laukiuosi, o tada, jausdama aplinkinių ir šeimos spaudimą, susituokiau (per vestuves buvau jau 7 mėnesius nėščia), bet nieko gero iš to neišėjo“, – sakė pašnekovė.
Gražinai tuo sunkiu laikotarpiu kiek įmanydama padėjo jos mama. „Atsimenu momentą, kai po operacijos gulėjau palatos lovoje kaip daržovė, gyvenimas buvo visai nebemielas, vaiku pasirūpinti negalėjau. Mane kankino toks skausmas, kad tą dieną meldžiau mirties, nes tai atrodė vienintelis kelias išsivaduoti iš fizinių kančių. Tuo metu mano mamai irgi buvo sunku – ją užklupo nervinis radikulitas, ji vaikščiojo, smarkiai šlubuodama ir kęsdama skausmą. Tada viena ligoninės seselė Emiliją suruošė, kita išsivežė į pušyną, kad ji pabūtų gryname ore. Ir apskritai ligoninės personalas buvo toks geras ir rūpestingas, kad niekada jiems tinkamai neatsidėkosiu“, – sakė Gražina.
Gydytojai ne tik leido ligonei nuolat būti su dukrele, bet ir ragino mamą toliau ją žindyti (tai turėjo būti naudinga ir pačiai moteriai dėl jos ligos), visus vaistus parinkdami į tai atsižvelgdavo. Ir jai, nepaisant visų sunkumų, pavyko mažylę maitinti iki 2 m. 2 mėn.
Gražina pridūrė, kad visi gydytojai ir personalas buvo itin profesionalūs ir nuostabūs, nepaisant to, kad ji net labai norėdama nebūtų išgalėjusi jiems „padėkoti“ – jai pačiai tuo metu buvo itin striuka su pinigais.
Už skolas atjungta elektra
Viena nemaloniausių patirčių Gražinos laukė, nuvykus į sanatoriją, kur ji išgirdo, kad jai reabilitacija nemokama, tačiau už kūdikį turės sumokėti kaip už lydintį asmenį pilną kainą, nepaisant to, kad mažylė valgė tik motinos pieną, o ir atskiros lovos jai nereikėjo. Šį sprendimą pašnekovė mėgino apskųsti, tačiau nieko nepešė. Ligonių kasose tik gūžčiojo pečiais, Lygių teisių tarnyba diskriminacijos čia taip pat nematė.
Na, o finansinė jos padėtis buvo tikrai prasta: ji gaudavo minimalią motinystės išmoką, 250 Eur, o už buto nuomą turėdavo sumokėti 200 Eur per mėnesį (ligos išmoka būnant vaiko priežiūros atostogose nepriklausė). O kur dar komunaliniai mokesčiai, maistas, rūbeliai greitai augančiai dukrai, gydymo išlaidos... Buvo netgi etapas, kai už įsiskolinimus bute buvo atjungta elektra.
„Ir visgi man dabar atrodo, kad nors buvo labai sunku, sirgdama aš įgijau labai stiprios patirties. Pamokos, atėjusios per skausmą, išmokstamos iš pirmo karto. Nusprendžiau, kad į senąjį darbą prekybos srityje grįžti aš nebenoriu, noriu imtis savo verslo. Ir, kadangi tuo metu labai daug domėjausi visokiomis paramomis, draudimais, išmokomis, paskolomis ir panašiais niuansais, psupratau, kad turiu tiek žinių, jog galiu dalytis jomis su kitais – tapau finansų specialiste (dirbu su individualios veiklos pažyma)“, – apie sunkiai tikėtiną savo karjeros posūkį pasakojo Gražina.
Nusprendė dirbti sau
Pradžioje ji sumanė tik pabandyti – dukrelė į darželį iškeliavo rugsėjį, o dveji metukai jai turėjo sueiti lapkričio 1 d., tad Gražina turėjo porą laisvesnių mėnesių iki grįžimo į samdomą darbą. Pradėti buvo sunku, juk klientų neturėjo, o ir palaikymo trūko – net ir jos pagrindinė pagalbininkė mama padūsaudavo, kad baisu imtis individualios veiklos, juk jeigu nesiseks, tai ir pajamų visiškai nebus.
Vienu metu Gražina jau norėjo viską mesti, bet tada dar kartą persvarstė savo situaciją ir pasakė sau, kad dirbti savarankiškai – vienintelė jos išeitis, kad iš samdomo darbo su nedidele alga ji sunkiai pragyvens, o ir lankstumo darbo grafiko atžvilgiu nebus, juk būna, kad maži vaikai dažnai serga, ir tik dirbdama sau ji galės planuotis savo darbo grafiką, derinti jį prie ligų, pasirinkti atostogų laiką ir pan.
„Pradžia buvo tikrai sunki, bet dabar esu viena stipriausių specialisčių Lietuvoje, žmonės rekomenduoja mane vieni kitiems. Konsultuoju juos apie įvairias paskolas, subsidijas būstui, paramas bei mokesčių niuansus. Dirbu daug, valandų neskaičiuoju, bet man patinka tai, ką darau – dabar man darbas ne prievolė išgyvenimui, o mėgstama veikla. Ypač smagu būna, kai galiu šeimai, galvojančiai apie būsto paskolą, pranešti, kad taip, jų atveju priklauso lengvata ir jiems pavyks sutaupyti gal 13 000, gal ir 26 000 Eur (tai maksimalus galimas paramos dydis). Drąsiai galiu teigti, kad aš uždirbu iš žmonių laimės.
Neįsivaizduojate, kiek žmonių apie paramas bei subsidijas nežino, ir kasmet valstybės biudžete lieka šeimoms priklausantys tūkstančiai. Įstatymų raizgalynėje susigaudyti tikrai sudėtinga, tad žmonės jų neskaito ir kažkodėl tiki, kad sužinos viską, ką reikia, feisbuke, o ten visiškai išsitrynusi riba tarp žinojimo ir nuomonės“, – sakė Gražina.
Dabar ji gali sau leisti tai, apie ką seniau tegalėdavo pasvajoti. Štai netrukus vyks į Turkiją atostogauti kartu su savo šeima ir mama – seniai buvo jai pažadėjusi, kad kai turės pinigų, norės ją nusivežti į užsienį, ir dabar gali šį pažadą įgyvendinti.
Kad nebūtų kaip batsiuvys be batų, ir ji pati, pasinaudodama valstybės subsidija, statosi namą. Tiesa, tą daro ne viena, o su savo gyvenimo draugu Valdu.
Į pasimatymą – trise
Būtent savo draugą Valdą Gražina vadina apdovanojimu už viską, ką jai teko iškęsti. „Galima sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nors seniau sakiau, kad man taip niekada gyvenime nenutiks. Matau, kad jau įgyvendinau daugumą dalykų iš sąrašo, apie kuriuos seniau sakiau, kad niekada gyvenime to nebus...“, – nusišypsojo Gražina.
Su savo bendraamžiu Valdu ji susipažino savanoriaudama vieno projekto metu, balandžio 16 d. bus trečiosios jų pažinties ir draugystės metinės. Po gražaus projekto, skirto paaugliams iš socialinės rizikos šeimų, visi savanoriai ir darbuotojai vienas kitą apkabino ir padėkojo už tai, kad daro gerus darbus. „Kai apsikabinome su Valdu, pajutau nepaaiškinamą saugumą ir ramybę. Susipažinome ir jau po dviejų dienų ėjome į pasimatymą“, – prisiminė pašnekovė.
Į pasimatymą moteris ėjo kartu su dukrele, jis vyko vaikų žaidimo aikštelėje prie Kauno pilies – Gražina neketino nuo naujo draugo slėpti, kad turi atžalą. Neslėpė ir to, kad po persirgto vėžio ir jo komplikacijų daugiau vaikų turėti negalės, bet ir šitai vyro neišgąsdino.
Kartu jie apsigyveno vos po trijų savaičių nuo pažinties.
Gyvena kaip karalienė
„Valdas – nuostabus žmogus, jis netgi yra sakęs, kad jam pasisekė dvigubai labiau nei kitiems vyrams – iš gyvenimo dovanų gavo ne tik nuostabią moterį, bet ir šaunią jos dukrelę. Emilija jau netrukus natūraliai, be jokių mano raginimų ėmė Valdą vadinti tėčiu. Mes abi kartu su juo jaučiamės kaip karalienės – įsivaizduokite, aš grįžtu namo iš darbo, o jis pasitinka mane, paruošęs vakarienę, paima kompiuterio krepšį ir rankinę, padeda nusirengti paltą, o vakare dar ir prileidžia vonią vandens. Ir aš jaučiu, kad jis yra toks vyras, kuris manęs niekuomet neįskaudins“, – sakė Gražina.
Pridūrė, kad jiedu abu jau ne jaunuoliai, seniau yra turėję skaudžių patirčių, todėl jų santykiai yra brandesni. Jiedu nusiteikę daug apie viską kalbėtis ir aiškintis, be to, yra sutarę vienas kito nevaldyti ir nevaržyti – tarkim, jei jis vakare nori eiti žaisti pokerio, tai ir eina, neturi atsiklausti: „Ar galiu?“
Apskritai moteris sako, kad persirgusi vėžiu ji sustiprėjo dvasiškai, tapo sąmoningesnė ir pradėjo iš tikrųjų gyventi. Seniau turėjo daug visokių baimių, abejonių, o po ligos, skyrybų ir kitų patirtų sunkumų to neliko. Jei nusprendžia kažką daryti, tai ir daro – seniau būdavo linkusi atidėlioti, nes manydavo, kad turi dar daug laiko prieš akis, kad įgyvendintų savo svajones ir būtų laiminga, o dabar suvokia, kad realiai mes nežinome, kiek to laiko mums skirta, užtat vertina kiekvieną dieną.
„Dabar suprantu, kad už savo laimę mes atsakingi patys, nuo nieko kito ji nepriklauso. Niekas neverčia dirbti nemėgstamo darbo ar būti su nemylimu žmogumi, kiekvienas galime rinktis. Ir aš kasdien renkuosi laimę“, – sakė Gražina.
