Mokytoja: „Vaikui reikia laisvės, kad jis galėtų klysti“

Jos klasėje mokiniai galės drąsiai klysti. Jie galės reikšti emocijas piešdami ir daužydami pagalves. O jei pati mokytoja užpykusi pakels balsą, ji atsiprašys. Tačiau vaikai privalės į mokytoją kreiptis „jūs“.

Moniką Tekutienę būtų galima juokais vadinti pradinuke.<br>G.Gaivenytės nuotr.
Moniką Tekutienę būtų galima juokais vadinti pradinuke.<br>G.Gaivenytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ginta Gaivenytė

2015-08-31 17:34, atnaujinta 2017-10-18 03:07

Moniką Tekutienę būtų galima juokais vadinti pradinuke. Šį rugsėjį ji pradės mokyti savo pirmąją klasę Vilniaus privačioje krikščionių gimnazijoje. Tačiau ji jau kalba kaip patyrusi pedagogė. Jau atlikdama praktiką ji atrado būdą, kaip sudominti mokinius ir neleisti jiems užlipti ant galvos.

Mokytoja tvirtina, kad tradicinėje mokykloje būtina daugiau dėmesio skirti emociniam ugdymui. Bėda ta, kad patys mokytojai dažnai kenčia nuo didžiulio streso.

– Kai pasakėte, kad mokyklos tikslas nėra paruošti žmogų gyvenimui, nustebau. Pagavau save begalvojančią – jei mokykla neturi ruošti žmogaus ateičiai, tai kam ji išvis reikalinga?

– Man juokinga jau pati frazė „mokykla ruošia gyvenimui“. Mokykla yra pats gyvenimas. O gyvenimą mes gyvename, o ne jam ruošiamės. Jei įveiksime dabarties sunkumus, tai bus geriausias pasiruošimas ir tai ateičiai, apie kurią visi tiek daug kalba.

Švietimo sistemoje reikėtų kitaip sudėlioti prioritetus. Atrodo, kad pasaulis iš mūsų reikalauja visai ko kito, negu mokomės mokykloje. Iš mokinių reikalaujama, kad jie galvoje turėtų kuo daugiau žinių ir puikiai išlaikytų egzaminus. Tačiau gyvenime dažnai labiau reikia ne žinių, o socialinių įgūdžių.

– Ką daryti mokytojui, kuris mato, kad turėtų ugdyti vaikus kūrybiškai, bet to jam neleidžia padaryti švietimo sistemos reikalavimai?

– Reikalavimai nėra kliūtis. Taip, turi mokyti pagal bendrąją programą. Bet tavo reikalas, kaip tu tai padarysi – ar naudosiesi vadovėliais, ar kursi savo metodus. Tai jau yra tavo laisvė. Tik nežinau, ar daug mokytojų naudojasi šia galimybe. Lengviau, kai turi vadovėlį, pratybas ir pagal tai mokai. Sunkiau kurti savo sistemą ir nuolat tikrinti, ar ji veikia.

Man labai patinka alternatyvūs mokymo metodais. Domėjausi Montessori sistema, teko atlikti praktiką Valdorfo mokykloje. Ten išmokau nuostabių dalykų, kuriuos taikysiu ir savo pamokose. Tačiau nesu linkusi į kraštutinumus. Matau daug gerų dalykų ir tradicinėje mokymo sistemoje. Pavyzdžiui, man labai patinka Elenos Marcelionienės sukurta sistema, kaip mokyti skaityti ir rašyti.

Svarbiausia, kad mokytojas tinkamai atsirinktų, kas labiausiai tinka. Nemanau, kad alternatyviose sistemose viskas tobula. Pavyzdžiui, nemokyčiau vaikų rašyti tik kreidelėmis – taip, kaip Valdorfo mokyklose.

– Ką iš Valdorfo sistemos būtų galima pritaikyti tradicinėje mokykloje?

– Man patiko, kad ten mokiniai mokomi atpažinti savo emocijas ir jas reikšti, neįskaudinant kito. Tam ten skiriamas didžiulis dėmesys. Kiekvieną rytą pusvalandis skiriamas vien mokymuisi bendrauti.

Aišku, vaikai ir ten konfliktuoja, bet jie išmoksta tą daryti protingai. Dar ten nemačiau tokio skubėjimo, koks būdingas mūsų paprastoms mokykloms. „Mes turime išeiti vadovėlį“ – toks požiūris dažnai nulemia, kad jausmai tiesiog užblokuojami. Tada atsiranda daug patyčių, kurios gali nuvesti net iki savižudybės.

Kasdienybėje labai trūksta tam dėmesio. Būna mokyklose savaitės be patyčių, bet kur mes būname tas kitas savaites? Juk emocinį intelektą ypač svarbu lavinti kiekvieną dieną.

– Kaip tą daryti?

– Aš tą ruošiuosi daryti savo klasėje. Kiekvieną dieną pradėsime nuo rato, kuriame vaikai išsakys tai, kaip jie jaučiasi. Turėsime plakatą su nuotraukomis, atspindinčiomis įvairias emocijas – į jas žvelgiant, jausmus apibūdinti bus lengviau.

Taip pat mokysiu pradinukus strategijų, kaip išlieti susikaupusias emocijas. Turėsime pagalvių, kurias bus galima iškumščiuoti. Galėsime piešti ant faneros lakštų – užpiešti juos su jėga, su garsu, su kvėpavimu. Šito metodo išmokau dailės terapijoje.

Vaikui reikia laisvės, kad jis galėtų eksperimentuoti ir klysti. Viena iš mano klasės taisyklių bus – drąsiai klysti, nes tik taip atrasime ką nors naujo. Juk jei mes darysime tik tai, kas mums pasakyta, jei patys neeksperimentuosim, tai netobulėsime.

– Mergaitės dažnai mokosi geriau už berniukus. Kaip tą paaiškintumėte? Kaip elgtis taip, kad berniukai nesijaustų mažiau protingi?

– Mergaitės ir fiziškai greičiau bręsta, auga. Mūsų auklėjimas taip pat labiau orientuotas į mergaites. Tekstai vadovėliuose apie draugystę, šuniukus, kačiukus. O berniukams norisi nuotykių, mašinų, kosmoso. Tada jiems darosi neįdomu. Man atrodo, kad ugdymas turėtų motyvuoti abi lytis – ir berniukus ir mergaites.

Ir darbeliai turėtų būti ne tik gėlytės, saulytės, pumpurėliai, bet ir robotai, automobiliai, lėktuvai.

– Kaip žvelgiate į teorijas, kad reikia kuo mažiau akcentuoti lytis, kad mažėtų moterų ir vyrų nelygybė? Nors gal be reikalo klausiu, galėčiau atspėti, kad jos jums nepriimtinos, nes esate krikščionė.

– Aš nesiečiau to su religija. Man atrodo, kad natūraliai, iš mūsų prigimties atsiranda tai, kad berniukai labiau linksta prie mašinėlių, o mergaitės – prie lėlių.

Ir man atrodo nieko blogo, jei berniukas pabando apsirengti mergaitės suknelę ar jam įdomu nusilakuoti nagus. Jis dėl to netaps homoseksualus. Ta patirtis gali jam kaip tik atskleisti tą lyčių skirtingumą.

Tačiau mes juk gimėm skirtingi. Vadinasi, skirtingi ir turime būti. Aš pastebiu, kad kai gilinuosi į moteriškus dalykus, darausi laimingesnė. O kai mano vyras kala ar gręžia, jam irgi labai smagu.

Pamokose taip pat mačiau, kad berniukai daug geriau mokosi anglų kalbą, skaitydami tekstus apie kosmosą ir nuotykius, o ne apie drugelius.

– Tačiau jei bus visiškai laisvė reikštis, ar vaikai nepradės lipti mokytojui ant galvos?

– Pagarba yra būtina. Dėl to man nepatinka, kad jau kai kuriuose darželiuose į auklėtojus vaikai skatinami kreiptis „tu“. Į mane mokiniai turės kreiptis žodžiu „jūs“. Aiškinsiu jiems, kodėl to reikia – toks kreipinys yra pagarbos ženklas.

Mokytojas yra draugas, tačiau ne tik draugas. Svarbu, kad būtų išlaikytos ribos. Mokinys turi suvokti, kad paklusti mokytojui būtina.

– Vyresnėse klasėse mokiniai paklūsta mokytojams, baimindamiesi blogo pažymio. Pradinukams pažymiai nerašomi. Ar nesunku išlaikyti pagarbą, kai mokinys žino, kad jo darbas nebus vertinamas pažymiu?

– Aš manau, kad net ir vyresnėse klasėse reikėtų vertinti individualų žmogaus tobulėjimą. Labai gerai, kad pradinukams pažymių nerašome. Juk vienam skaityti yra labai lengva, o kitam – labai sunku. Argi nebus nesąmonė, jei tam, kuriam sunku rašysime dvejetą, o tam, kuriam lengva – dešimtuką? Juk pažanga yra tai, kaip mums sekasi tobulėti.

Vertindama mokinio darbą, nepiešiu nei saulučių, nei gėlyčių. Rašau kiekvienam vaikui atskirą komentarą. Iš pradžių akcentuoju, ką jis gerai padarė. Pavyzdžiui, „Tu jau išmokai gerai parašyti penkis žodžius“. Tada pabrėžiu, kur dar reikėtų pasistengti.

– O jeigu vaikas šeimoje auklėtas griežtai, ar jis išgirs, jei kalbėsite taip švelniai?

– Na, čia labai geras klausimas. Reikia užmegzti su vaiku santykius, kad jis klausytų. Reikia jam būti kažkuo, kad jisai išgirstų ir tavo švelnų sakymą. Čia susiję ir su tuo, kaip mokai. Jei vesdama pamoką visada tik viena pati šnekėčiau, vaikams būtų nuobodu. Ir mane universitete erzino, kai universitete reikėdavo klausytis tokių paskaitų. O čia juk vaikai, kurių daugumai sunku sutelkti dėmesį.

Pamoka turi būti interaktyvi. Vaikams patinka kažką veikti, mokytis per patirtį.

– Dirbsite pradinių klasių mokytoja Vilniaus privačioje krikščionių gimnazijoje. Daug kas iš pradedančiųjų mokyti kolegų jums sakys, kad privačioje mokykloje dirbti galima laisviau. O ką darytumėte, jei tektų dirbti valstybinėje mokykloje?

– Turiu ne vieną pažįstamą, kuris valstybinėje mokykloje dirba taip, kaip nori. Net mano pačios mama, kuri yra istorijos mokytoja, taiko pamokose kuo įvairiausius metodus. Man atrodo, kad ji irgi dirba iš dalies alternatyviai, nors ir tradicinėje mokykloje.

– Tai kas tada mokytojams trukdo atrasti ryšį su vaikais?

– Bėda ta, kad mokytojai patys turi emocinių sunkumų. Juk jiems kiekviena diena pilna iššūkių – tai mokiniai kažką pridirba, tai tėvai priekaištauja, tai sistemos reikalavimai spaudžia. O jei dar prisideda asmeninio gyvenimo įtampos, jie tiesiog pervargsta. Kai pasidaro labai sunku, mokytojas pradeda dirbti tik tam, kad atidirbtų.

Bet kurioje specialybėje yra tas perdegimo pavojus. Tačiau ypač emociškai stiprūs turi būti tie, kurie dirba su žmonėmis. Juk jie turi nuolat atlaikyti ne tik savo, bet ir kitų emocijas.

Būtų labai gerai, kad mokytojai galėtų išvykti į psichologų rengiamus seminarus, kur galėtų išsikrauti. Tai tikrai padidintų darbo našumą. Jaučiu, kad man pačiai to reikia. Dabar parėjusi namo vyrui galvą išūžiu. Nuolat klausinėju jo nuomonės. Gerai, kad jis mane išklauso. Ir kitiems to reikia, bet ne visi artimieji tokie supratingi. Tada žmonės kaupia kaupia kaupia viską viduje, kol pasidaro nepakeliamai sunku.

– O jei nutinka, kad mokytojas pamokoje nesusivaldo ir pakelia balsą? Ar jis turėtų toliau lyg niekur nieko vesti pamoką, ar geriau atsiprašyti?

– Manau, kad atsiprašyti. Man pačiai yra taip buvę. Ne taip, kad jau rėkčiau, bet tonas buvo per griežtas. Tada po pamokos pasikviečiau mokinį ir pasikalbėjome. Pasakiau „atsiprašau“, pabrėžiau, kad jį myliu. Tačiau aptarėme ir jo netinkamą elgesį. Reikia kalbėtis tol, kol supras abi pusės.

Vaikai irgi turi suprasti, kad mokytojas yra klystantis žmogus. Tai ne tik nenumuša tavo autoriteto, o kaip tik jį pakelia.

Lygiai taip pat verta atvirai kartais pripažinti, kad nežinau atsakymo į kokį nors klausimą.

– Kai kurie mokytojai baiminasi pasakyti prieš klasę, kad kažko nežino.

– Aš sakau, kad nežinau. Aišku, mokiniai nori, kad mokytojas būtų visažinis. Bet taip nėra. Žinoma, kad pasakytum, jog nežinai, turi būti savo dalyko žinovas. Bet jei išmanai tai, ką dėstai, bet kažko nežinai, natūralu yra tai pripažinti. Pasakyti, kad dar reikia pasidomėti, pasiskaityti.

– Kaip dabar pati jaučiatės? Juk tuoj eisite į pirmąją klasę?

– Esu labai užsidegusi. Daug domiuosi ir skaitau. Baisu nėra, nes tai nėra mano pirmas darbas. Jau mokykloje kaip savanorė dirbau su neįgaliaisiais. Esu dirbusi vaikų darželyje ir mokykloje – mokytoja.

Stengsiuosi, kad mokiniai be žinių (kurios tikrai yra reikalingos) išmoktų ir pažinti save, atrasti savo talentus. Juk visai nebūtina, kad baigę mokyklą visi įstotų į ekonomikas ir teises. Gali žmogus dirbti kirpėju, nuolat tobulintis, iš to pragyventi, daug padaryti ir džiaugtis gyvenimu.

Tikrai svarbu, kad mokytume vaikus gerbti valytojas, kirpėjas, pardavėjas, kioskininkes. Juk kaip dažnai net tėvai vaikus gąsdina: „Jei nesimokysi, eisi valyti gatvių“.

Taip, būtinai. Todėl ketinu vaikus supažindinti su profesijomis. Su valytojo darbu susipažinti lengviausia – galima patiems tvarkyti klasę. Mokytis siurbti, valyti langus.

Tačiau degu noru nuvesti vaikus, pavyzdžiui, į autoservisą, kad jie pamatytų, kaip ten žmonės dirba. Būtų taip smagu padaryti profesijų mėnesį, kai kartą per savaitę susipažintume su tam tikra profesija.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.