Nuo ankstyvos paauglystės domėjausi sveika mityba, tačiau visada užteko sveiko proto nebadauti, nesilaikyti itin griežtų dietų. Tuomet būdama 1,68 metro ūgio svėriau 64 kilogramus. Buvau apvali, tačiau nestora ir iš esmės savimi patenkinta.
Situacija pasikeitė antrame kurse, kai įsigijau seną, mažą automobilį. Išsyk priaugau 7 kilogramus. Numesti jų nepadėjo nei šokiai klubuose iki paryčių.
Vėliau susiradau vaikiną. Apsigyvenome kartu, sukūrėme šeimą. Tuomet atleidau vadžias. Pastojau, norėjosi valgyti. Sukausi virtuvėje, kepiau pyragus, kepsnius, po ranka nuolat turėdavau įvairių užkandžių. Būdama 30-ies „perlipau“ 90 kilogramų ribą.
Niekuomet nevalgiau greito maisto, gamindavau namuose ir, beje, didelėmis porcijomis. Šašlykai, pyragai, sūrių degustacijos... Visa tai kaip reikiant padėjo svoriui augti.
Vėliau pradėjau domėtis ekologišku maistu, pradėjau sportuoti. Sportas man patiko, tačiau po treniruočių leisdavau sau pasimėgauti įvairiais gardėsiais.
Galiausiai iš žavios nenuoramos tapau sočia ir ramia tetule. Vyras gyrė mano „moteriškumą, jam buvo gražu, aš buvau patenkinta. Bėgo dienos. Nesportavau ir daug valgiau. Nesijaučiau tokia stora, kaip rodė svarstyklės.
Storėjau proporcingai – riebalai kaupėsi ne vienoje vietoje, jie pasiskirstydavo tolygiai. Piktinausi, kad nėra drabužių madingose parduotuvėse, nes 44 dydis labai retai tikdavo. Dar vėliau jau spraudžiausi ir į 46 dydį.
Tuomet susirgo mano artimas šeimos narys. Medikai diagnozavo diabetą ir dar vieną basią ligą. Kasdien važiuodavau į Santariškes. Ten nebūdavo kur pastatyti mašinos, todėl pėdindavau pėstute. Prie lifų – eilės, todėl vaikščiojau laiptais. Po dviejų mėnesių rūbai nustojo veržti liemenį.
Ir pati pasidariau tyrimus dėl cukraus kiekio kraujyje, medikai atsakė: „Jūs esate rizikos grupėje“. Įsižeidžiau, nes nesijaučiau stora. Pasisvėriau, svarstyklės rodė 95 kilogramus. Tai ir buvo lūžis. Esu dėkinga gydytojai, kuri man į akis pasakė, kad reikia mesti svorį.
Ėmiau reguliuoti maisto kiekį, po dviejų metų svėriau 74 kilogramus. Svoris krito lėtai, bet užtikrintai. Sportavau, sveikai maitinausi. Pačiai buvo sunku patikėti, kad kadaise svėriau 20 kilogramų daugiau.
Sverdama 74 kilograus vis dar užkandžiaudavau, būdavo, kad mėnesį nesportuodavau. Kol galiausiai nusprendžiau susiimti ir pažiūrėti kokia galiu būti, jei tvarkingai sportuosiu ir valgysiu. Juk įdomu, ar ne ?
Nustojau užkandžiauti, valgau tris kartus per dieną: ryte ir per pietus – sočiai, vakare – lengvai. Lengvai – tai didelis dubenėlis daržovių salotų su duona arba varškė, jogurtas su vaisiais ar daržovėmis.
Niekada griežtai nesilaikiau jokios sistemos – tai ne mano būdui.
Per šventes valgau saldumynus, kartais sekmadieniais kepu pyragą ir suvalgau gabalėlį, arba kepam sausainius ir suvalgau kokius keturis. Bet tik kartais ir saikingai.
Stengiuosi tvarkingai mankštintis namuose 4–5 kartus per savaitę. Tai buvo paprasčiausia, nes smagu sportuoti ir nepadusti, jaustis lengva ir puikiai koordinuoti savo kūną.
Praėjo metai ir dabar sveriu 66 kilogramus. Atrodo gal net kiek mažiau, nes esu pastoviai sportuojanti. Pripratau prie šio ritmo ir matyt jau taip gyvensiu visada. Bent jau tikiuosi, o motyvacijai esu pasilikus pora drabužių iš stroriausiųjų laikų. Kad visada atsiminčiau, kaip gali vėl būti.
Šiemiet planuoju prisidėti prie vyro mėgstamos veikslos su jėgos aitvarais. To tikrai nebūčiau galėjusi daryt sverdama 95 kilogramus. Antsvoris apkarpo mūsų galimybės, ypač jei mėgstame judėti.
Mes galime viską, tik reikia užsispyrimo ir noro. Ir nusiteikimo, kad toks gyvenimo būdas yra visam laikui.
Sėkmės visiems.
Jums taip pat pavyko sulieknėti? Žinote efektyvią dietą? Pasidalinkite patirtimi su portalo lrytas.lt skaitytojais. Savo rašinius iki siųskite e. paštu: pramogos@lrytas.lt laiško temoje įrašę „Mano lieknėjimo istorija“. Kas savaitę vieną laimingąjį apdovanosime maisto papildu „Colonwell“.
