Daivos kelius į Ramygalos gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja dirbančios Birutės ir buvusio Ramygalos seniūno Ričardo Ožalų šeimą nutiesė ne kraujo ryšys, o širdžių šiluma.
Klasės draugės tėvai
Praeityje Daiva vienoje klasėje mokėsi su Ožalų dukra Laura, tačiau tik neseniai sužinojo, jog prieš pat mirtį sunkiai sirgusi jos motina paprašė B.Ožalienės pasirūpinti našlaite liksiančia dukra. Svetimi žmonės savo pažadą pildė niekam, net ir pačiai Daivai, ilgai neprasitardami.
D.Žeimytė seniai neteko tėvo – jis mirė, kai dukrai tebuvo penkeri metai. Sulaukusi aštuonioliktojo gimtadienio Daiva neteko ir motinos. Dar po metų nuskendo jos įbrolis – šeimoje augęs įvaikintas berniukas, kurį ji vadino broliu.
Po visų netekčių Daiva nepamiršo šeimą apibūdinančių žodžių: „mama“, „tėtis“, „brolis“. Jos lūpos dažnai taria ir „sesuo“. Niekaip kitaip tik mama ji vadina B.Ožalienę, tėčiu – R.Ožalą, jų sūnų 36-erių Dainių – broliu, buvusią klasės draugę bendraamžę Laurą – seserimi.
Netgi D.Žeimytės draugai Ožalus vadina Daivos tėvais, nors jos ir šios ramygaliečių šeimos pavardės skirtingos. Niekam nekyla abejonių, kad Daiva galėtų būti ne jų dukra – juk Ožalų namuose ant sienos tarp vaikų portretų kabo ir Daivos atvaizdas. Visus juos įamžino fotografuoti mėgstantis šeimos galva R.Ožalas.
Ši fotogalerija kaskart priverčia suvirpėti D.Žeimytės širdį, kai ji apsilanko Ramygaloje – jai malonu, kad gali jaustis tikra šeimos nare.
Visada grįžta Kalėdoms
Kai Daiva kartą kiek ilgiau nei įprastai neparvyko aplankyti Ožalų, pajuto, kad tėvas buvo nepatenkintas. Juk jis Daivą, kaip ir Laurą su Dainiumi, nori matyti dažniau.
Kūčios ir Kalėdos – šventa. Tomis dienomis Ožalų vaikų planų niekas negali pakeisti – jie turi sugrįžti į tėvų namus.
Vykdama, kaip ji dabar sako, namo Daiva prieš Kūčias Panevėžio rajone, Ėriškių kaimo kapinėse, aplanko tėvų kapus, mat jos motinos mirties data – gruodžio 19-oji.
Motinos mirties metinės ir Kristaus gimimo šventė – greta, todėl šis laikotarpis D.Žeimytei teikia ir graudulio, ir džiaugsmo. Tik viena lieka svarbiausia – žinoti, kad Ramygaloje laukia šeima.
„Kalėdos dovanoja dvejopus jausmus. Juk grįžta praeities prisiminimai. Tuomet nėra lengva paaiškinti draugams, kurie turi tėvus, ką man reiškia šventės, – visiškai negaliu apibūdinti to jausmo, ką patyriu naujoje šeimoje. Tie žmonės – net ne mano giminės, o aš pas juos vykstu kaip į namus. Ten man visada atviros durys, už jų – nuostabus bendravimas“, – pasakojo Daiva.
Šventėms į Ožalų namus grįžę vaikai mamai padeda ruošti valgius, tėvas puošia iš miško parneštą eglę.
Nors Kūčios – stebuklų metas, šeimoje neburiama, kas kada ištekės, ves ar kiek ilgai gyvens. Tik prie stalo vis užsimenama, kada Daiva atšoks savo vestuves? Juk jos sesuo ir brolis jau sukūrė šeimas.
Prie stalo giriami ne tik šeimininkių paruošti valgiai, bet ir kyla aktualių diskusijų. D.Žeimytė kartais pasijunta lyg vestų laidą „Lietuva tiesiogiai“, nes R.Ožalas – buvęs Panevėžio tarybos narys ir Ramygalos seniūnas mėgsta padiskutuoti politinėmis temomis.
„Jis manęs laukia vien dėl to, kad nori pakalbėti apie politiką, – visus iš proto išvedame tomis kalbomis“, – juokėsi televizijos laidų vedėja.
Tačiau lieka nepamiršti ir gardūs B.Ožalienės valgiai.
„Mamos ruoštos silkės – ohoho. Jos – ir su džiovintais grybais, ir su saulėgrąžomis. Ji niekada neperka išdarinėtos silkės, viską pati ruošia, o Kalėdoms verda gardžią šaltieną“, – švenčių nuotaikomis jau gyvena D.Žeimytė.
Dovanos - nebrangios
Dovanoms didelės reikšmės neteikiama – šeimoje sutarta, kad ji neturi kainuoti daugiau nei penkis litus arba gali būti pačių rankų darbo. Daryti įvairius darbelius itin mėgsta Ožalų anūkai – Laura ir Dainius augina po du vaikus. Tik suaugusieji dovanėlių ieško parduotuvėse. Per Kalėdas traukiami burtai, kam kokia dovana teks. Staigmenos pradžiugina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Daivai kaskart atmintyje išnyra ir vaikystės Kalėdų prisiminimai.
„Mūsų kiemas niekada nebuvo tuščias. Mama labai mėgo bendrauti, visus priimdavo, užjausdavo, todėl per šventes susirinkdavo daug svečių. Jos giminė buvo plati – mama iš vienuolikos vaikų šeimos.
Kai visi suvažiuodavo, būdavo smagu. Per Kalėdas būdavo ir daug dovanų. Suaugusieji švęsdavo pirmame namo aukšte, vaikai dūkdavo antrajame“, – džiugiais prisiminimais dalijosi D.Žeimytė.
Daivos mama labai mylėjo ir jos suolo draugę Laurą. „Lauros ir mano mamos ryšys buvo stiprus. Net kartais pamanydavau: tai bent draugės.
Savo šeimoje Laura artimiau su tėčiu bendraudavo, o Dainius – su mama. Bet kai mudvi susipažinome, Laura rado artimą ryšį su mano mama. O kai atėjau į Lauros šeimą, daugiau bendravau su jos mama nei su tėvu. Jis – šiek tiek uždaresnis, mane, kaip šeimos narę, priėmė kiek vėliau“, – širdies gijų ryšius atskleidė abiejų tėvų netekusi D.Žeimytė.
Baigusios Ramygalos gimnaziją Laura ir Daiva mokėsi Vilniaus konservatorijoje, gyveno viename bendrabučio kambaryje – lyg būtų tikros seserys.
O B.Ožalienė gėrybių įdėdavo ir Laurai, ir Daivai, kai jos vykdavo studijuoti į Vilnių. Taip natūraliai augo ir stiprėjo mamos ryšys su Daiva, kuri naujų tėvų palaikoma vėliau baigė ir žurnalistiką.